Atsisakytojai – tai nauja, Lietuvą galingai apėmusi maisto ideologija. Nepainiokime jos su dieta ar dietologo paskirtu mitybos planu. Kalba eina apie masinį judėjimą, kuriame dalyvauja nemažai šalies gyventojų, o tam tikrais atvejais – netgi ištisos šeimos. Atsisakytojai arba skonio ateistai šiuo metu yra autentiški nuomonių lyderiai, nes būtent jie nuolat atsiduria dėmesio centre.
Jame atsidurti nėra taip sudėtinga, kaip galėtų iš pirmo žvilgsnio atrodyti. Bet malonu. Galima pradėti nuo mažų dalykų, pereiti prie stambesnių, kol galiausiai tapsime įtakingais skonio ateistais. Tada apie mus parašys žiniasklaida, dėmesio centras – garantuotas. Tiesa, pradžioje šiek tiek reikės rašyti patiems, pavyzdžiui, paskelbti feisbuke: „Atsisakau valgyti kruasanus su abrikosų džemu, nes tai nesveika. Nuo šiol – tik kruasanus be įdaro“. Skaičiuojame kiek laikų, kiek širdučių ir planuojame tolimesnį etapą. Skelbiame apie atsisakymą valgyti kruasanus iš įprastų miltų, nuo šiol – tik iš pilnagrūdžių. Skaičiuojame širdutes. Tada – rimtesnė ataka dėmesio centro link: skelbiame apie totalų kruasanų atsisakymą. Vardijame kruasano poveikį žmonijos mirtingumui ir dedame foto su kruasanu perbrauktu raudonos spalvos X. Ir vėl skaičiuojame širdutes, padrąsinimus, linkėjimus.
Jeigu keliausime jau pramintais Atsisakytojų komunikacijos vieškeliais nieko rimto nenuveiksime. Reikia kurti savo asmeninę atsisakymų strategiją.
Viešas, nuoširdus, empatija dvelkiantis kruasanų atsisakymas yra pirmas žingsnis Atsisakytojo kelyje. Kelias – klaidus ir nenuspėjamas. Jeigu keliausime jau pramintais Atsisakytojų komunikacijos vieškeliais nieko rimto nenuveiksime. Reikia kurti savo asmeninę atsisakymų strategiją, kuri skirtųsi nuo jau įtvirtinų, aptartų ir išmėgintų atsisakymų. Tarkime, cukrus. Visi masiškai jo atsisako, ir jeigu aš savo feisbuko paskyroje paskelbčiau: „Atsisakau cukraus“ nieko svarbaus neįvyktų. Mažai laikų, mažai patiktukų, mažai pritarimo šūksnių. Tas pats būtų su druska, makaronais, bulvėmis, „Smetoniška gira“ ir desertu tiramisù. Nieko naujo – daugelis jau seniai visa tai išbandė.
Jeigu deklaruočiau įdomesnį variantą, pavyzdžiui, visą maistą su glifosatu paskelbčiau „persona non grata“, manau, būtų šioks toks efektas. Bet niekas nežino, kur jo yra, kur nėra, todėl skelbti negaliu. Praktiškai įgyvendinamas atvejis būtų atsisakyti pupų. Ir pavaryti pasipiktinimo kampaniją: nejaugi jūs dar neatsisakėte pupų? Jeigu paklausite, kodėl būtent pupų, aš jums išmesiu keletą mitybinių kozirių. Pirmas: pupos pučia pilvą. Antras: valgydami pupas negalėsite džiaugtis plokščiu pilvu, o vyras ir juolab moteris be plokščio pilvo nėra tai, ko mes turėtume gyvenime siekti. Trečias: apie tai rašė vienas naujienų portalas su mitybos specialisto įžvalga. Ketvirtas: atsisakyti pupų yra originalu, mažai kas šitai daro.
Kuo daugiau logiškai motyvuotų atsisakymų – norisi plokščio pilvo, norisi mažesnio svorio, norisi būti dėmesio centre, norisi kažką pamokyti, norisi su kažkuo kovoti – tuo daugiau įtakos Atsisakytojų gretose. Reikia turėti omenyje, kad šiais laikais Atsisakytojų priviso pakankamai, todėl vidinė konkurencija – nemaža. Patys žymiausi Atsisakytojai tampa atsisakymų influenceriais, jie viešai dalijasi savo kova su kryžmažiedėmis daržovėmis, espreso kava, aliejumi be trumų skonio ir taip toliau.
Atsisakytojų vystomas literatūros žanras yra neblogai skaitomas, nes kova su kažkuo, pradžioje – su banaliu abrikosų džemu įdarytu kruasanu, o vėliau – plačiu frontu su visais iš eilės angliavandeniais yra visada dramatiška. Skaitėte norvego Karlo Ove Knausgårdo epopėją „Mano kova“? Ar jūsų kova su saldėsiais negalėtų tapti leidėjų trokštamu bestseleriu?
Pastebiu štai ką: naujieji skonio puritonai yra energingi. Jie nesėdi rankų sudėję, jie kovoja už save, už vaikus, už sutuoktinį ir už feisbuko draugus. Nepakanka iš savo spintelės pašalinti cukraus ir druskos pakuotes, nepakanka iš šaldytuvo visiems laikams išgrūsti riebų sūrį, pavyzdžiui, gorgonzolą. Tikrieji Atsisakytojai yra tie, kurie patys atsisako ir padeda kitiems atsisakyti. Auklėja ir kontroliuoja. Stebi ir esant reikalui įsikiša. O kartais netgi baudžia nedrausmingus.
Naujieji skonio puritonai yra energingi. Jie nesėdi rankų sudėję, jie kovoja už save, už vaikus, už sutuoktinį ir už feisbuko draugus.
Svarbus Atsisakytojų veiklos etapas yra atsisakymų demonstracija bei taikymas šeimyniniame interjere (sutuoktinio meniu pertvarkomas pirmiausiai, o jeigu ne – pas advokatą!), o paskui ėjimas į viešumą. Pavyzdžiui, jeigu kažkas pakviečia į svečius. Tai puiki proga įžygiuoti į svetimą teritoriją su Atsisakytojo vėliava (manau, ji turėtų būti pilkos spalvos. Dėl dviejų priežasčių: pirma, tokių vėliavų nėra ir tai yra pliusas, o antra – Atsisakytojų gyvenimo kokybė yra pilka – be skonio elementų). Jeigu rimtai, tai teks įsigyti gražias dėžutes, sudėti į jas pagal specialų atsisakymų planą namuose pagamintą maistą, atsinešti į svečius, su gilia neapykanta veide pastumti į šoną šeimininkės padėtą lėkštę su garuojančiu troškiniu, o tada nesusipratėlių akivaizdoje padėti savo dėžutę. Tegu mokosi atsisakyti!
Atsisakytojų veikla gali būti ne tik viešai matoma, bet ir pelninga. Tarkime, jeigu dalyvausime atsisakymų konkurse, turėsime galimybę laimėti įvairius atsisakymus generuojančios farmacijos bendrovės apdovanojimus. Jų sudėtyje rasime naudingų, Atsisakytojų gyvastį palaikančių elementų. Toks variantas galimas! Arba pavyzdžiui – kava su medumi! Jeigu vietiniams kavos skrudintojams pavyktų įsiūlyti verslo planą, kurio esmė – klasikinės espreso kavos puodelio revizija privalomu šaukšteliu medaus, manau, tai būtų revoliucija!
Įsivaizduokime: Brazilijos – šv. Elenos salos – Etiopijos arabika su akacijų – eukaliptų – grikių medumi! Oho, kaip skamba! Vienintelis dalykas, kurio nereikėtų šiuo ir kitais atsisakymų atvejais daryti – domėtis šios substancijos aromatu ir skoniu. Šiedu maisto komponentai iš Atsisakytojų gyvenimo išbraukiami nuo paties pirmojo atsisakymo, nuo to kruasano su abrikosų džemo įdaru. Skonis yra pagunda, o su pagunda teks kovoti ir aprašyti kovą dramatišku tekstu. Jeigu sakoma, kad trumpi moterų sijonai galimai veda link įvairių minčių, vyno taurė vakarienės metu galimai stumia link alkoholizmo, tai mintys apie maisto skonį veda prie ko? Prie seniai numalšintų skonio receptorių sukilimo! Būkime būdrūs!
Skonis yra pagunda, o su pagunda teks kovoti ir aprašyti kovą dramatišku tekstu.
Ir dar. Naujieji skonio ateistai privalės savo noru apriboti judėjimo laisvę. Išbraukti iš pasaulio politinio – gastronominio žemėlapio tam tikrus miestus. Paskelbti juos velniškų skonio pagundų miestais, kurie vos nusileidus oro uoste gali vienu kruasano kirčiu sugriauti sunkiai iškovotą Atsisakytojo statusą. Arba dar blogiau – paskatinti naujo tipo – skonio emigraciją.
Pastebėjote? Gyventi Lietuvoje iškilmingai nepaskelbus „rytoj atsisakau visko, kas man sukelia gyvenimo džiaugsmą!“ paprasčiausiai gėda.
