Ne, ne alsią vasaros popietę geriami karštos „latės“ litrai. Pripratau. Ir netgi ne tas smerkiantis, ūūūū koks negeras eilės žvilgsnis prekybos centre sekmadienį, šeštą vakare, kai prie kasos žygiuoju nešinas buteliu „prosecco“. Pamiršau, o ką?
Nieko, – sekmadienio pavakarę einu į barą, į vieną, į kitą, šen bei ten prašinėju taurės putojančio briuto, bet visur atsakymas neigiamas – su taurėmis neprasidedame, tik su buteliais. 40 g dūminio viskio įpilto galime, bet briuto – ne. Gersiu šaltą boržomį arba vytautą, arba bet ką, kas su burbuliukais ir kas šalta, nors galiausiai paaiškės, kad tie dalykai karštą vasarą neturi jokio loginio ryšio. Ir tai vėlgi labai nenustebins, nes tai kiekvienos vasaros déjà vu.
Štai, iš dailios neogotikinės bažnyčios pasipila už mane, už jus, už mus visus stipriai pasimeldusių senjorų srautas. Jie varo pro mane, pro vieną kavinę, pro barą, pro visas kavines tiesiai, nesustodami. Iš maždaug dviejų šimtų žmonių visi pro mane kas spėriai pralėkė, kas praklibinkščiavo lazda pasiramščiuodamas.
Kur jūs bėgate, senjorai? Kodėl nenorite stabtelėti, prisėsti, išgerti stiklą alaus arba kavos, arba arbatos? Pasidalinti įspūdžiais apie klebono pamokslą, pasiguosti karščiais, pasidžiaugti atpigusiais pomidorais?
Dabar supratote, kas mane stebina grįžus iš Italijos?
Paskutinį sekmadienį Romoje, prieš išvykstant į Lietuvą, ne juokais pykau ant būrio senolių, kurie išėję iš mišių Via Gallia gatvėje ėmė šturmu barą, ir aš turėjau laukti, ilgai laukti, kol barista darė dešimtis espreso puodelių, vieną kitą spritzą, pilstė įvairius gėrimus. O, kaip aš pykau, nes tie dolčegabanomis ir penktais šaneliais išsikvėpinę signore e signori – ponios ir ponai buvo tokie triukšmingi, tokie linksmi, taip laidė sąmojus ir taip vienas kitą traukė per dantį... Buvo karšta, labai karšta, aš žiūrėjau į juos laukdamas, kol jie užsisakys ir suvartos savo mažus sekmadienio malonumus.
Ir čia, Lietuvoje – karšta. Sekmadienis. Bet čia – tylu ir ramu, nes visas ką tik palaimintų moterų ir vyrų srautas varo kažkur pro mane nesustodamas. Nė vienas neužeina niekur, nesustoja niekur. Ten, Romoje, kunigas mišių finale sako andate in pace – eikite ramybėje, ir čia tą patį turėjo pasakyti. Bet ten jie nė nemano eiti ramybėje, ten jie – siautulingoje linksmybėje keliauja į barą kavos ir vyno. Kur keliauja mūsų palaimintos moterys ir vyrai, – šito aš nežinau.
Nepykite, – nes dabar mane suims nostalgijos priepuolis. Romoje kasryt susitinku kaimynę vardu Enzą. Kur? Bare. Ji geria savo kapučiną, aš – savo espresą. Jai – 94, man šiek tiek mažiau nei pusė. Ji mane traukia per dantį – tu, vaikine, pernelyg kažko susirūpinęs ir aš ją traukiu per dantį – tu, Enza, pernelyg dažnai eini pas kirpėją. Abu juokiamės. Ji – tokia trapi, atrodo, vėjas ims ir nupūs. Vis galvoju, gal rytoj jau nebesusitiksime, bet nieko panašaus, kitą rytą ji su dar didesne energija traukia mane per dantį. Aš jai „statau“ kapučiną, o ji man „stato“ espresą.
Žinote, ko man trūksta švarioje, šiltoje Lietuvoje? Smagaus bendravimo su senjorais. Jūs man atkirsite, kad mūsų senjorai – nuobodūs bambekliai, kad vietoje espreso kavos jie mieliau geria „Camelia“ reklamuojamus papildus. Kad jokie jie ne sinjorai ir sinjoros, o pensininkai ir tiek.
Galimas daiktas. Galbūt iš tiesų, – tai ne mūsų, o jų – senų bambeklių problema. Bet aš čia dar kartą paprieštarausiu: mes daug prarandame. Niekas manęs taip šauniai netraukia per dantį, kaip Enza ir dar visa armija seniokų ateinančių ryte į barą kavos. Aš negaliu retkarčiais jiems nepasakyti: offro io – „statau aš“.
Lietuvoje vaikščiodamas po „Maximą“ visada smalsiai dairausi, kas ką perka. Negražu, bet įdomu ir naudinga. Dairausi ir Romoje. Mūsų senjorai – bambekliai skęsta baltymuose: pas visus vežimėliuose – varškytė, grietinė, rūgęs pienukas. Ten pensininkai skęsta angliavandeniuose. Angliavandeniai, žinoma, – kompleksiniai, lėto veikimo, bet rezultatas kaip ant delno: vieni paniurę, kiti – guvūs.
Nežinau, kas dėl to kaltas – okupacija, per anksti, bet greičiausiai per vėlai sugriauti kolūkiai, brangios vietos dietologų paslaugos, bet jeigu mes norėsime surasti absoliučiai blogiausiai Lietuvoje valgančią amžiaus grupę, tada pasižiūrėsime, ką prekybos centre į vežimėlius deda mūsų senoliai. Tik nepasakokite man „Jurassic Park“ istorijų apie dieduką, kuris mito visą gyvenimą lašiniais, ir švęsdamas šimto metų jubiliejų juos vis dar valgė užgerdamas kažin kuo!
Kalbėjau anądien su garbaus amžiaus ponia prie kasos. Sakau, – kam jums tas olandiškas salotų dresas, gardinkite alyvuogių aliejumi. Kuriems galams tas „Meistro kokybės“ bulvių plokštainis, – pasigaminkite pati, juk laiko turite. Garbaus amžiaus ponia man atsakė: alyvuogių aliejus yra grynas riebalas, o grynas riebalas yra negerai. Dėl plokštainio... Taip, pasigaminčiau skaniau. Bet liūdna vienai valgyti... Pasikvieskite anūką! Anūką? Ne... Jis maitinasi kebabais. Jūsų rankų darbo kugelis pralenks kebabą. Taip... Pralenks. Bet apie ką mes su juo kalbėsime prie stalo?
Italijoje geriausiai valganti amžiaus grupė yra senoliai. Jie ne tik gerai maitinasi, bet dar ir jaunesniais už save rūpinasi, nes jaunesni neturi laiko, neturi patirties, neturi žinių, o jie visa tai turi. Italija yra valstybė – pasaulio čempionė pagal anūkų apsilankymų pietauti skaičių 10 tūkstančių gyventojų. Mano bičiulis, dešimčia metų jaunesnis barista Simone iš Pompėjos aikštės kiekvieną pirmadienį ryte man praneša: „Žinai apie ką aš galvoju? Apie tai, kad ateis sekmadienis, ir aš vėl eisiu pas nonna – senelę pietų“.
Margarinas buvo sukurtas transformuojant atomų jungtis, – taip patogiau. Sunaikinus maisto malonumo jungtį visuomenę ištinka margarino sindromas: skirtingos amžiaus grupės nebendrauja, nesusitinka, netraukia viena kitos per dantį.
Kažkada sakiau: pasakyk, ką valgai ir aš pasakysiu, kas esi. Paskui sakiau: pasakyk su kuo valgai ir aš pasakysiu, kas esi. Dabar sakau: pasakyk, ką valgo tavo tėvas, tavo tėvo tėvas ir aš pasakysiu, kas esi. Galų gale nesvarbu, kas esi. Sekmadienį atsigręžk į jį, į juos. Pakviesk stiklui. Stiklui ko? Nesvarbu.
