Norėčiau, kad ir po šimto metų būtų taip pat. Mes daugiau ar mažiau žinome, kas buvo valgyta ir gerta 1918-ųjų vasario 16-osios pusryčiams, pietums ir vakarienei. Mes negalime net įsivaizduoti to, kas bus valgoma ir geriama 2118-ųjų vasario 16-ąją. Norėčiau, kad tai būtų pats nesveikiausias Kijevo kotletas ar pati rūgščiausia kopūstų sriuba. Nes visų šitų kulinarinių atgyvenų gali gana greitai nebelikti: maisto koncernas „Nestle“ projektuoja kapsulę.
Visai mažos, visai pigios, visai nei skanios, nei neskanios kapsulės šmėkla klaidžioja po Europą. Apie ją retkarčiais pakalba daktaras Ed Baetge iš „Nestle Institute of Health Sciences“. Šveicarai Lozanoje kuria ambicingą „Iron Man“ projektėlį. Kai jis įgaus kūną, mūsų virtuvėse atsiras aparatas panašus į mikrobangų krosnelę arba į kapsulinį kavos aparatą. Jis išspręs daugybę mitybos problemų, kurios šiandien atrodo niekaip neišsprendžiamos. „Iron Man“ aparatas mums darys valgyti: tris kartus per dieną pagamins kapsulę, kurioje bus viskas, ko reikia – vitaminų, skaidulų, antioksidantų. O svarbiausiai – nebus to, ko nereikia – blogų riebalų, gliukozės, kankinančių minčių apie viršsvorį ir ne tokią, jėzusmarija, vėl ne tokią dietą.
Aš nenorėčiau, kad taip būtų.
Kita vertus, „Nestle“ aparatas su savo kapsulėmis padarytų tvarką ir pertvarką pačioje netvarkingiausioje mūsų egzistencijos sferoje – valgymo reikaluose. Atkristų visokios įtartinos tradicijos. Išnyktų dietologo profesija. Sveikatos apsaugos ministerijai nebereikėtų tartis nei su mumis nei su maisto pramone dėl mažiau riebalų ir cukraus. Nereikėtų nieko, beveik nieko nereikėtų drausti. Išnyktų beprasmiškos diskusijos apie sveiką mitybą – tiesiog nebūtų apie ką diskutuoti.
Namų šeimininkės išsivaduotų iš maisto ruošimo vergijos. Architektams nebereikėtų projektuoti virtuvių ir valgomųjų. Nebereikėtų pirkti šaldiklių, viryklių, spintelių uogienėms. Stipriai atpigtų gyvenamasis plotas. Atsirastų pinigų ir laiko kitiems, žymiai dvasingesniems poreikiams nei sėdėjimas prie stalo, kuris prasideda visiems vienodai, o baigiasi įvairiai.
Na ir kas, kad aš nenorėčiau, jog visa tai įvyktų.
Panašia kryptimi stumiasi ir jaunas, bet labai talentingas inžinierius iš Atlantos Robas Rhinehartas. Amerikietis galvojo kaip čia pamažinus pietų pertraukai beprasmiškai švaistomą laiką bei dolerius ir galiausiai išrado „Soylent“ – tokį baltą skystimą. Jis yra ir ekologiškas, ir veganiškas, ir palankus gamtai bei žmonių sveikatai, ir galiausiai netgi jų piniginėms. Išradimo autorius jį pats ir išbandė. Naudojo penkias savaites, o eksperimentus aprašė tinklaraštyje smagiu ir šiek tiek baugiu pavadinimu „Kaip aš nustojau valgyti maistą“.
Mes nežinome, kaip ir ką valgysime po šimto metų. Sunku čia kažką numatyti. Ir netgi jeigu tai būtų įmanoma, tada kiltų klausimas – kuriems galams reikia įžvalgų apie ateities lietuvių maistą?
Tyrinėju neseniai paskelbtą „Šimtmečio žmonių“ sąrašą ir randu įvairių žmonių. Čia yra politikai ir krepšininkai, kunigai ir geologai, partizanai ir filosofai, operos daininkai ir estrados dainininkai, režisieriai ir lakūnai, disidentai ir milijonieriai. Daug, labai daug iškilių įvairiausių veiklos sričių atstovų.
Žinote, ko nėra tarp 120 elitų ir 120 prastuomenės rinktų šimtmečio žmonių? Nėra maisto asmenybių. Nėra sviesto Lietuvos. Jokių užuominų apie šviesuolius, kurie rūpinosi mūsų gastronomijos tradicijomis. Jokių žinių apie charizmatiškus personažus, kurie liudijo pasauliui apie ruginės duonos ir varškės sūrio kraštą. Neaptiko jų istorikai. Neaptiko elitas, nesurado prastuomenė.
Nenorėčiau, kad po šimto metų vėl tas pats atsitiktų. Nes jeigu atsitiks, tada ką gali žinoti: gal teks krimsti „Nestle“ kapsules. Arba siurbčioti ekologišką, veganišką, nebrangų, vienodai visiems neskanų sintetinį skystimą. Tikrai nenorėčiau, kad taip būtų.
Nes tas baltas šimtodvidešimtuko sąrašas rodo, kad per pralėkusius šimtą metų mūsų požiūris į maistą, į žemę, į stalą ir staltiesės ritmą jeigu ir ne juodas buvo, tai pakankamai pilkas. Bespalvis. Be emocijų. Be atminties.
Nuo 1918 metų ir iki kokių 1955 -ųjų Lietuva buvo žemės ūkio ir MAISTO kraštas. Sviesto, alaus, duonos, bekonų, grūdų, pieno, karvių, kaimiečių, ganyklų, malūnų, seklyčių ir smagios užstalės šalis. Tikro, nesufantazuoto slow food šalis. Tik paskui, žymiai vėliau ir visai netgi ne mūsų valia atsirado kaminai, kombinatai, bazės, darbo spartuoliai, direktyvos, valgyklos, visuomeninis maitinimas.
Ir štai dabar, aptariant šimtmetį, dėliojant elito ir prastuomenės preferencijų top 120, lauk išlindo ši keista gastronominė amnezija. Ačiū jums – istorijos dietologai! Išbraukėte lietuviškojo maisto naratyvą, paradigmą ar dar velnias žino kaip gudriai jūsiškiais terminais beišsireikštume. Bet tai nekeičia esmės: padarėte taip tarsi mūsų šimtmečio istorija būtų buvusi be skonio. Tarsi partizanai žeminėse būtų valgę daktarišką dešrą. Tarsi nebūtume patekę į stambiausių Europos sviesto eksportuotojų penketuką. Tarsi Kauno „Metropolis“ ir „Trys milžinai“ Smetonos laikais būtų pseudopicas kepę. Tarsi garbieji signatarai ten būtų pietavę.
Labai norėčiau, kad šios pirmojo šimtmečio istorijos pritvinkusios valgymo vietos antrajame šimtmetyje atgautų orumą ir prestižą.
Norėčiau, kad pagaliau išrinktume lietuviškos gastronomijos jeigu ir ne šimtuką, tai bent dvidešimtuką. Asmenybių, iškabų, maisto produktų, patiekalų.
Norėčiau, kad tik ką prasidėjusiame antrajame šimtmetyje netaptume kapsulių valgytojais. Bet rizika, kad jais tapsime yra nemaža. Šlamštmaisčio pramonės strategai pirmiausiai griebs tas šalis, kuriose maistas yra silpniausioji grandis. Toks menkas, neįdomus formalumas, pietų pertrauka, mažas ligoninių maisto skandalas.
Sunkiausiai itin sveiko sintetinio niekalo gamintojai įveiks tas valstybes, kuriose yra gilios maisto tradicijos. O gilios jos yra ten, kur žmonės valgo nes nori pabūti kartu prie stalo, nori pabendrauti, prisiminti, išgyventi maisto malonumą.
Galų gale norėčiau labai nedaug: kad po šimto metų išliktų senas ekleziastinis staltiesės ritmas – pusryčiai, pietūs, vakarienė.