Ir dabar taip gavosi: Dainų šventės kotletas tam tikru momentu iškilo virš dainų ir virš šventės. Iškilo visu savo komišku kasdienės mitybos stotu. Nors tėra viso labo kotletas – kuklus figos lapas, pridengiantis daugelio šeimų racioną. Ir nors jam skirta gyvuoti kvapų pritvinkusiose namų virtuvėse, jis, nelauktas ir neprašytas staiga išniro į nacionalinę viešumą. Vardan tos...
Vis tik klysta skaitytojas, manantis, kad aš pradėsiu aptarinėti Dainų šventės kotleto skonio ypatumus. Neragavau. Būtų nesąžininga. Taip, mačiau jo nuotraukas, ir seilė man nevarvėjo. Kita vertus, vardan tos pabūkime kulinariškai teisingi: šiame kontekste patiekalo estetika neturėtų rūpėti. Na, nebent kažkas persisotino tuo pačiu metu transliuojamais geriausių Lietuvos restoranų patiekalų vaizdais.
Atsitiko štai kas: nenusakomos spalvos ir konsistencijos maltinis tapo universaliu Lietuvos maisto archetipu. Todėl man rūpi ne jo skonis, o polemika, nuomonės, ginčai, kuriuos išjudino jis – Dainų šventės kotletas.
Lietuva ta proga pasidalino (kaip visada) į tris skirtingai mąstančias grupes. Pirmoji grupė sako: šventė skirta dainuoti ir šokti, o ne valgyti. Reikia patirti šventės džiaugsmą. Maistas ir džiaugsmas pirmajai grupei nėra tapatūs. Nes maistas yra fiziologija. Degalai. Į Dainų šventės valgyklas galima žiūrėti kaip į savotiškas degalines: atėjai, užsipylei ir pirmyn. Jeigu valstybė tave „užpila“ nemokamai, reikia padėkoti. Ar verta gilintis į degalų išvaizdą, kvapą, skonį? Ne. Nes tai yra kilokalorijų suma. Energijos užtaisas.
Pirmajai grupei pritaria radikalių moralistų grupelė. Kotleto krizė jiems atrodo tinkamas momentas prabilti apie kančios kultą. Radikalūs moralistai primena: Sibire valgyti buvo žymiai mažiau ir blogiau, tūkstančius kartų blogiau. Sovietmečio epochos veteranai, patyrę A.Mikojano ir A.Sniečkaus kulinarinę „obščepito“ diktatūrą, sako: išgyvenome. Kuo blogiau – tuo geriau. Kuo mažiau, kuo neskaniau valgome, tuo labiau dvasia skaidrėja. Šis pogrupis dainuotų net ir tuo atveju, jeigu Dainų šventės meniu būtų juoda duona ir vanduo.
Ką čia bepasakysi? Jie teisūs. Tam tikra prasme, žinoma. Skanus, kvepiantis maistas pirmajai grupei nėra nei gyvenimo džiaugsmas, nei malonumas.
Antroji grupė kotletą vertina racionaliai. Valstybė duoda? Puiku, imkime ir valgykime. Bet paskui pradėsime dairytis ir dar pradėsime skaičiuoti, nes valgydami mes negalime neskaičiuoti: kiek sveria, kokie įkainiai, kas uždirbo, kiek nuo vienam dalyviui vienai dienai skirtų 9 eurų nubyrėjo? Racionalieji – rimta publika, jie už gryną pinigą neima nieko. Juos užgrūdino „Maximos“ akcijų rinkodara, jie persimeta į „Lidlą“, kai reikia – į „Norfą“, o prieš Kalėdas ir Velykas varo į Lenkiją. Dainų šventės kotleto situacija jiems kaip ant delno: mus maitina, bet mes viską matome, viską suprantame.
Apie maistą rašau šeštadieniais, nes kažkada, kai tarėmės su redakcija, atrodė, kad gastronomija yra lengva, savaitgalinė tema. Ne politika, ne finansai, ne gyvenimo būdo skauduliai. Bet kuo toliau, tuo aiškiau matosi: maistas nėra lengvas skaitinys.
Moralistai yra teisūs, bet racionalieji irgi nekalti, jeigu mato: vištos galimai pirktos Lenkijoje.
Trečioji grupė yra ta, kuriai skonis yra skonis. Ne nuodėmė, ne kančios absoliuto priešybė, o normalaus gyvenimo norma. Jai priklauso restoranų žmonės ir jų vaikai, spėję įprasti prie „fine dining“ standartų. Dainų šventės kotletas jiems atrodo juokingas. Tie žmonės ir jų vaikai nekalti, kad nepajėgia jo nuryti. Ar kalti?
Trečiajai grupei taip pat priklauso po pasaulį pavažinėję lietuviai, šio bei to matę, šio bei to ragavę. Tie, kurie apsiperka nebe prekybos centre, o gurmė krautuvėje. Vieni pamatę Dainų šventės kotletą apstulbsta, o apstulbę nudžiunga: „OK, aš nepriklausau šiam skonio pasauliui“. Kiti iškelia sau skausmingą klausimą: „Tai čia ir yra valstybės maisto standartas?“
Tai pačiai grupei galima būtų priskirti ir tuos, kuriems maistas apskritai yra dzin – kebabų, picų ir sušių liaudis. Jie polemikoje nedalyvauja: nusiperka kolos, „surumi maki“ ir kur problema?
Neklauskite manęs, kuri grupė yra mano. Pasilieku sau VAR sistemos – tos, kuri naudojama pasaulio futbolo čempionate vaidmenį. Aš fiksuoju. O jūs darote išvadas. Taigi, fiksuoju: visi yra šiek tiek teisūs. Moralistai – mazochistai turi teisę į pakylėtą dvasingumą, kurį tas prakeiktas kotletas sušiko. Racionalieji reikalauja įrodymų, kad 9 eurai skrandyje būtų 9 eurai, o ne 5, tai jų teisė. Šiek tiek prasigurmaninę piktinasi: šimtmečio Dainų šventė tapo įrodymu, jog maisto srityje valstybė galėtų švęsti penkiasdešimtmetį, ne daugiau. Manau, jie taip pat teisūs. Neteisūs gal tik tie, kurie eina kebabų. Bet palaukite, – juk tai mūsiškė prarastoji karta, nacionalinės maisto politikos rezultatas. Todėl nesiryžčiau ir jų teisti.
Dabar pasvarstykime, ką reikėtų daryti, kad kitąsyk kotletas arba susvilęs kugelis vėl įžūliai neiškiltų virš dainų ir virš šventės. Reikėtų, matyt, uždrausti kolegoms rašyti apie tai, kas valgoma šventėje. Valgymas – intymus fiziologijos aktas, kuriame dalyvauja burna ir kiti organai, tad pretekstą uždrausti, manau, būtų galima rasti. Tegu portalai demonstruoja geriausių Lietuvos restoranų patiekalų nuotraukas, o jeigu užsienio lietuviai nebesupras, kurį maistą iš tikrųjų valgo tauta, tai čia jų problema.
Pats patikimiausias būdas – nemaitinti. Nekišti burnon valstybės spenio ir nukvakusios maisto politikos archetipo. Išduoti visiems talonų ir pirmyn, kola ir „surumi maraki“.
Šį kartą valstybė pralaimėjo. Vyriausybės vadovas užuot su tauta palapinėje valgęs nelemtąjį kotletą valgo paelją. Neturiu žinių, ką ir kur valgo Prezidentė. Būtų gerai, jeigu prisėstų.
Šį kartą valstybė pralaimėjo, nes praleido unikalią progą papasakoti sau ir pasauliui, kad per šimtmetį išmokome ne tik šokti, dainuoti, bet ir puoselėti maisto tradicijas. Pridėjusi vieną ar du eurus, o gal ir nė vieno nepridėjusi, galėjo parodyti lietuviško maisto triumfą: vieną dieną maitina Suvalkija, kitą dieną – Dzūkija, paskui Aukštaitija. Galėjo prisiminti apie savo sūrininkus, ūkininkus, mėsininkus. Galėjo mokinukams – miestiečiams duoti paragauti šviežio pieno ir šviežio sviesto. Velniai griebtų, – galėjo ne žaliais Ekvadoro bananais, o Pasvalio žieminiais obuoliais pavaišinti.
Galėjo susieti į vieną nedalomą vertybę – tai, ką mums duoda mūsų žemė ir tai, ką mes jai duodame.
Bet aš viso labo fiksuoju. Spręskite patys. Ir nepykite, jeigu po neaiškios spalvos šventinio kotleto jūsų vaikams lieps valgyti skanų margariną.
