Jeigu ne Mindaugas – gal būtų šiandien įprastas pavasario šeštadienis, paskui – toks pat įprastas sekmadienis. Gal visiškai įprastai tupėtume, kaip jau esame įpratę savaitgalį pratupėti įprastinėje šeimos ir draugų svetainėje, kurios vardas feisbukas.
Nei Jėzus Kristus prieš beveik du tūkstančius metų, nei karalius Mindaugas prieš beveik aštuonetą šimtmečių, matyt, nelabai įsivaizdavo, kokias dvi unikalias progas suteiks XXI amžiaus gyventojams. Nes spalvotų ir emocingų feisbuko patiktukų kasdienybėje liko du, viso labo du privalomi metiniai susėdimai prie stalo – Kalėdos ir Velykos.
Velykos yra ta neįprasta šventė, kai arši šeimos vaidmenų konkurencija atveda į aukštą Velykų stalo kulinarinę kokybę. Konkuruoja du labai svarbūs vaidmenys: tiekėjai ir atlikėjai.
Būtent Velykos yra ta šventė, kai vaikai tampa vaikais, o ne konsolių, planšečių ir kitų technologiškų savaitgalio žaidimų vartotojais. Ta unikali proga, kai pirštų galai liečia ne ekraną, o visiškai kasdienius maisto produktus. Kai spalvos žiba ne grėsmingoje „Bloodborne“ arba „Mortal Kombat“ erdvėje, o vištos kiaušinio sferos paviršiuje. Kai apima pergalės azartas, bet stipriausio titulas priklauso ne nuo raumenų, ne nuo pirštų miklumo, o nuo ganėtinai paslaptingos struktūros – margučio lukšto storio.
Velykos yra būtent ta šventė, kai įprastai seksualios biurų ir kontorų darbuotojos, nuo elegancijos nepavargstančios mados tendencijų interpretatorės tampa ramiomis virtų bulvių ir raugintų agurkų pjaustytojomis, žuvų žvynų valytojomis, šventinio pyrago kūrėjomis. Velykos yra ta šventė, kai naujų dietų vartotojos trumpam, vos kelioms dienoms pamiršta apie dietas ir tampa tuo, kuo būdavo, kai nebūdavo dietų: maistą gaminančiomis žmonomis, motinomis, sužadėtinėmis.
Šventė, kai vyrai tampa įžvalgiais majonezo kokybės analitikais, krienų stiprumo vertintojais, garstyčių poskonio žinovais, yra būtent Velykos. Tai tos dienos, kai jie grįžta prie reikšmingo maisto tiekėjų vaidmens: mėsos, žuvies ir įvairių gėrimų. Tiekėjų vaidmuo šia ypatinga proga neapsiriboja įprastiniu maršrutu į prekybos centrą siekiant kuo daugiau prikrauti bagažinę išleidžiant kuo mažiau.
Ne. Velykos yra ta neįprasta šventė, kai arši šeimos vaidmenų konkurencija atveda į aukštą Velykų stalo kulinarinę kokybę. Konkuruoja du labai svarbūs vaidmenys: tiekėjai ir atlikėjai. Nes įprastoje kulinarinėje kasdienybėje apie maisto kokybę galvoja prekybos centras, ir daugiau niekas.
Velykos yra ta skonio šventė, kai šeimos patiekalų gamintojas sako, kad patiekalo kokybė priklauso nuo jo sugebėjimų ir talento. Bet šeimos maisto tiekėjas nenusileidžia: patiekalo kokybė priklauso ne tik nuo gamintojo meistriškumo, bet ir nuo produktų kokybės. Abu teisūs. Panašios skonio reikalų diskusijos vyksta ir restoranų šefų bendruomenėje. Kažin ar reikia pabrėžti, kad šios Velykų kulinarinės konkurencijos rezultatai – stulbinantys?
Dar ne viskas. Velykos yra žavinga atminties šventė, kai gimusieji tolimais šprotų, žirnelių ir „provansalio“ deficitų laikais gauna progą pasireikšti. Nes jie dar prisimena.
Tai specialios pavasario dienos, kai užaugusieji ant Sniečkaus ir Mikojano dietos įjungia savo kulinarinės atminties klodus ir apstulbusiems anūkams išdėsto kiaušinių marginimo techniką. Tokią, kuri kol kas yra nepavaldi visagaliams programėlių ir aplikacijų kūrėjams.
Velykos – tai šventė, kai senjorų autoritetas gali būti toleruojamas ir jis yra toleruojamas, kai senjorai savo noru išnyra iš amžino bambėjimo būsenos ir užuot garsinę pensinio gyvenimo nuoskaudas, pasakoja. Jie tai daro pakankamai įdomiai, pasakoja apie tokias Velykas, kokių jau nebus. Ir yra kas klauso jų pasakojimo...
Velykos yra tokios dvi keistos dienos, kai pasaulio galios centras tampa ne generalinio direktoriaus kabinetas, ne premjero priimamasis ir netgi ne feisbuko „ką galvoji?“, o valgomojo stalas. Prieš šią šventės instituciją visi vienodi, visi lygūs, visi paklusnūs.
Ir vis tik būkime budrūs. Velykos yra ta šventė, kuri labai lengvai gali tapti majonezo gamintojų, o ne mūsų švente. Labai lengvai gali tapti alkoholio gamintojų ir vyno eucharistinės prigimties nesuvokiančių biurokratų triumfu.
Tų, kurie tik ir laukia ateinančio antradienio, kad galėtų mums pasakyti: „Na štai: mes juk sakėme, kad esate alkoholio vergai, kuriems reikia drausti, drausti ir dar kartą drausti“. Nesuteikime jiems tokios progos.
Nesuteikime progos antradienį jūsų laukiantiems žarnų plovėjams ir badavimo technologams. Nes italų mitybos specialistai, ištyrę nuo 1000 iki 1700 metų daugybės dailininkų tapytas „Paskutinės vakarienės“ versijas, palygino Kristaus ir apaštalų galvų bei maisto porcijų dydžius ir štai ką nustatė: paveiksluose vaizduojamo maisto dydis per 700 metų padidėjo 69 procentais, lėkščių ir kitų indų – 65 proc., duonos kiekis ant stalo – 23 proc.
Šią savaitę, Velykų išvakarėse buvau užsidanginęs į Montekasino kalną. Čia, tarp Romos ir Neapolio, šventasis vardu Benediktas VI amžiuje sukūrė seniausią Vakarų vienuoliją ir regulą – išminties ir saiko šedevrą. Klaidžiodamas milžiniško vienuolyno koridoriais sutikau vienuolį. Paklausiau, ką jis galvoja apie maistą, apie badavimą, apie vyną. Vienuolis atsakė: „Ne tai, kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, – štai, kas suteršia žmogų.“ Tai, atrodo, buvo Jėzaus ištarti žodžiai.
Skanios šv. Velykų šventės!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Mamma mia!
