Geriausios dovanos – iš skonio ir maisto pasaulio. Ne veltui 70 proc. Kūčių ir Kalėdų laiko praleidžiame prie valgomojo stalo arba prie virtuvės darbo stalo. Arba netgi prigulę lovoje – studijuodami receptų knygas. Taip buvo, yra ir bus gruodžio pabaigoje bei apskritai gyvenime. Pamenate, – mano vienos knygos herojus – tarpukario gurmė nuolat bambėdavo: ką pamatei ir ką suvalgei – tas yra tavo, o visą kitą gali atimti.
Betgi dovanų karštinėje svarbūs ir pinigai: jeigu daug turi, daug bus ir dovanų, ar ne? Nors ne visada: aš, tarkime, ant kavos puodelio užsidirbu, bet anądien Vilniaus centre likau be kavos, nes barista pusantro euro neėmė, o mano „Amex“ kažkodėl „nevažiavo“... Vaje! Nuoširdus ir mielas kavos aromatų pasaulis tapo pilkas, nemielas ir nenuoširdus. Kreditkių rasizmas vis tik yra pamokantis: ne visada pinigai tampa kava ir ne visada – smagia Kalėdų dovana.
Taigi, mieli turtuoliai, štai dovanos jums. Beje, kas yra turtuolis? Mano itin subjektyvus požiūris sako, kad turtuolis yra ne tas, kuris investavęs į „Armani“ kostiumą ir į tylią „Teslą“ toliau kramsnoja niekalą. Ne. Turtuolis yra tas, kuris investuoja į asmeninę skonio patirtį.
Turtuoliams: vakarienė. Neverta kankintis ir ilgai svarstyti: dovanokite vakarienę geriausiame 2018 metų pasaulio restorane „L’Osteria Francescana“. Yra keletas „bet“. Pirmas: užsisakę jį dabar, į Modeną važiuosite tik 2019 metų birželį, kai jis galbūt jau nebebus pats geriausias. Antras „bet“ – kaina: 270 eurų (dvylikos patiekalų degustacinis meniu ir dar už 140 eurų priderinti vynai), apie 300 eurų – kelionė, apie 200 eurų – dvi nakvynės ir kitos išlaidos, iš viso – apie 1000 eurų asmeniui. Būkime teisingi: tai nėra baisiai dideli pinigai, kita vertus, tai pinigai išleisti maistui. Vienai vakarienei. O dar trečiasis „bet“: vargu ar pamatysite virtuvėje patį „The Best“ – šefą Massimo Botturą. Jis nuolat – gastronominėse gastrolėse po pasaulį.
Turtuolis yra tas, kuris investuoja į asmeninę skonio patirtį.
Turtuoliams: bėgiojimas paskui šunis. Ir vėlgi – neverta sukti sau galvos: trumai. Baltieji Albos arba juodieji Umbrijos. Bet ne tie – pirkti ir persiųsti dėžutėje (100 gramų – apie 200–300 eurų) iš tarpininko, o pačių sumedžioti. Ši gastronominė patirtis vadinasi „trumų medžioklė su varovais ir šunimis“. Kažkas per vidurį tarp grybavimo ir šernų medžioklės: niekas nešaudo, bet renka. Renka eurus glūdinčius 10–15 cm po žeme. Kaina – apie 200 eurų pusdienis, dar kelionė, nakvynė, iš viso – apie 1000 eurų asmeniui. Bet tai sveika gastronominė veikla: teks pabėgioti paskui šunis ne vieną kilometrą. Vienas „bet“: trumų aromatą pakelia ne visi. Ypač moterys jo nemėgsta... Ir bėgioti paskui šunis jos nelabai mėgsta... Reikėtų prieš dovanojant pasidomėti.
Turtuoliams: vanduo. Taip, taip, – vanduo, o ne supervintažinis „Dom Pérignon“. „Acqua di Cristallo – Tributo Modigliani“ – tai itin retas mineralinio vandens butelis dekoruotas auksu. Jo turinys – „Tasmanian Rain“ vandenukas. Jis šniokščia ne iš apačios, ne iš šaltinio, o iš viršaus, iš dangaus. Ir pilstomas tik tada, kai Tasmanijoje pila lietus. Yra tik vienas didžiulis „bet“: 50 tūkstančių dolerių galima išleisti ir kitaip.
Na, o dabar pakalbėsime apie vidutiniokus. Tai žmonės, kurie domisi, bet ne visada ir ne viską gali sau leisti. Todėl jų dovanos – gudrios ir teisingos.
Vidutiniokams: druska. Dabar pasaulyje – druskos madų bumas. Viešpatauja rožinė „Himalajų“ – dažniausiai net negulėjusi ties Himalajais, bet vis tiek rožinė. O juk visai neseniai druska buvo prabangos ir skanaus gyvenimo atributas. Tarkime, Italijoje iki penktojo dešimtmečio druskos kasyklas ir druskos gavybą saugodavo ginkluoti karabinieriai, druskai, kaip ir tabakui ar alkoholiui buvo taikomas valstybės akcizas. Kasti jūros druską svilinant saulei – nuostabi patirtis, kurios trokšta viso pasaulio gurmė. Sicilijoje – Trapanyje galima ne tik kasti, bet ir išmokti derinti druską su įvairiais maisto produktais. Arba Adrijos pakrantėje ties Riminiu: Červijos kasyklos druskos gavybos patirtį perteikia visai nebrangiai – 15 eurų pusdienis. Žinoma, reikia pridėti kelionės išlaidas.
Vidutiniokams: 100 mėnesių brandintas sūris. Kol kas tik vienas sūris siekia ilgaamžiškumo rekordus: parmigiano reggiano (parmezanas). Mūsiškėse gurmė krautuvėse pasitaiko 36, 48 mėnesius brandinto sūrio. Bet 100 – ne! Šio skonio ir aromato grynuolio reikia ieškoti pas sūrininkus, kurie eksperimentuoja su laiku. Šimto mėnesių sulaukęs sūris kvepia juodaisiais pipirais, džiovintais vaisiais, oda, saldymedžiu, kepintais riešutais. Jis kvepia laiku! Būtent ši savybė labiausiai jaudina skonio medžiotojus. Jie paragauja ir melancholiškai susimąsto: šiandien yra 2018-ieji, o pienas šiam sūriui buvo pamelžtas 2010-aisiais. Kur aš tuo metu buvau? Ką aš tuo metu dariau? Ar ekonominė krizė jau buvo pasibaigusi? Šios mintys, šis laiko skonis gali kainuoti apie 100–120 eurų (kilogramas).
Vidutiniokų dovanos – gudrios ir teisingos.
Vidutiniokams: lietuviškoji „nouvelle cuisine“. Nelaukime, kol Vilniuje pasipils „Michelin“ žvaigždžių lietus, ir kainos bus kaip Paryžiuje arba Milane. Nelaukime!
Dabar esame įdomaus proceso liudininkai: gimsta naujoji lietuviška virtuvė, ją formuoja trys lyderiai – Vilniaus restoranai: „Sweet Root“, „Stikliai“ ir „Ertlio namas“. Pirmasis turi „slow food“ tipo koncepciją ir maniakišką požiūrį į produktus, gamintojus, kilmę. Antrasis turi aukšto lygio virtuvės techniką demonstruojantį šefą ir į Lietuvą žiūri iš Paryžiaus standartų varpinės. Trečiasis idėjų ieško ir randa istorinėje, nesumeluotoje Lietuvos virtuvėje. Manau, kad 100 eurų galėtų užtekti. Vienam iš jų...
O dabar – pora dovanų smalsiems, bet nesišvaistantiems. Iki 50 eurų
Taupiems: dvi knygos. Pirmoji – apie tai, kas mes buvome ir kaip valgėme iki cepelinų ir bulvinių blynų eros. Tik ką pasirodė Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (1893 m.) Įsivaizduokime: Lietuvos valstybės dar nebuvo, o požiūris į skonį, į maistą, į gaminimą buvo ir ne bet koks, o prigulinčiai techniškas, konceptualus. Tik nereikia baimintis feisbukine mantra nedvelkiančio knygos pavadinimo! Antroji – apie vieną italę ir itališką virtuvę. Jolita Bernotienė ir Rasa Leonavičiūtė parašė „Karalienės Bonos virtuvę“ tiems, kurie ir toliau įsivaizduoja, kad lazanija, miltiniai, alyvuogių aliejus ir Viduržemio jūros virtuvės reikalai su mumis niekaip nesusiję ir mūsų neliečia. Knyga apie mūsų karalienę iš Milano ir iš Bario pakoreguos šį negerą požiūrį.
Taupiems – patirtis. Siūlyčiau vieną kartą visiems laikams suprasti, kas yra prekybos centre parduodamas lietuviškas pramoninis fermentinis sūris iš pasterizuoto pieno ir kas yra prekybos centre neparduodamas lietuviškas sūris iš šviežio pieno pagamintas mažoje sūrinėje. Tam, kad tai suprastume tereikia vienai dienai tapti sūrininku: atsikelti penktą ryto, pamelžti gyvulius, pašerti, paganyti, padirbėti su šviežiu pienu, suteikti jam sūrio formą, paskui pagalvoti, kaip tą kūrinį parduoti... Nežinau, kiek galėtų tokia cheese maker experience kainuoti? 50 eurų? O gal netgi nemokamai kuris nors sūrininkas priimtų padirbėti? Čia reikėtų tartis...
Tinka prie veido visiems. Neapolietiška kavos pasaulio dovana. Nuoširdaus, paprasto, draugiško, be rūšinių arabikų išsidirbinėjimo kavos pasaulio gestas: sumokėkite už dvi kavas. Vieną išgerkite, o kitą palikite kažkam.
