Kuris – A ar B geresnis? Skanesnis? Sveikesnis? Atsakymai į šiuos klausimus atsakymai gali būti įvairūs. Priklausys nuo to, kuriame pasaulyje esame – A ar B. Mano privilegija – būti pasaulyje C. Pusiaukelėje, stebėtojo pozicijoje. Matau abu. Tolstančius vienas nuo kito, retkarčiais – artėjančius. Apžvelkime šviežiausias naujienas ir nuspręskime: kuriame pasaulyje pietaujame.
Kada paskutinį kartą buvote „McDonald‘s“ restorane? Aš buvau neseniai ir turiu žinią. Pasirodo, yra du „McDonald‘s“ pasauliai – A ir B.
Švedija. Pica su kiviais, mocarela ir kumpiu gimė čia. Taikingos šalies gyventojas – virtuvės šefas Stellanas Johanssonas nesitikėjo, kad jo kūrinys sukels pirmąjį pasaulinį picų karą. Sugalvojo receptą, iškepė, nufotografavo ir nuotrauką įkėlė į feisbuką. O tada pasipylė karo deklaracijos ir vienas kitas mirties bausmės pažadas. Prisimenate Salmano Rushdie atvejį? Už islamo išniekinimą romane „Šėtoniškos eilės“ Irano dvasinis lyderis Ruhollahas Khomeinis rašytojui paskelbė fatvą – mirties nuosprendį. Dėl S.Rushdie slėpimo Iranas kurį laiką uždarė ambasadą Londone. Pica su kiviais – panašus atvejis: žmonės iš Neapolio reikalavo, kad Roma atšauktų ambasadorių iš Stokholmo. Pasaulis A kepa picas su ananasais, bananais, kiviais, braškėmis ir sako: skanu. Pasaulis B niršta. „Mes giname vertybes“ – sako jo gyventojai. Mes už švedus? Ar už vertybes?
Arba štai – muzikos pasaulis. Jis pyksta: esą gyvenime, televizijoje ir visuomenės dėmesio centre - per daug šnekų apie maistą. Taip mano garsiausias mūsų laikų orkestro dirigentas italas Riccardo Muti. Koncertuodamas Vienoje su „Chicago Symphony Orchestra“ maestro pratrūko: „Virtuvės šefų hegemonija televizijoje pasidarė nepakenčiama. Neatleistina. Triviali. Narkotizuojanti tautą. Mes prarandame savo kultūrinį identitetą“. Pasaulis A (kultūra) prieš pasaulį B (maistą ir virtuvės šefus). Šefai, žinoma, netyli. Jie sako, kad maistas irgi yra kultūra. Kurioje pusėje esame mes? Nei vienoje, nei kitoje?
Amerika. Ekonominės galios ir politinės hegemonijos pasaulis. Tas, kurio pusėn mes pagarbiai žvalgomės, kai kažkas neaišku. Amerika grįžta prie gastronominio feodalizmo: valgome tai, kas skanu mums, o ne suknistam sveikųjų globalistų pasauliui. Aišku? Visokios ten salotos, vaisiai, mineralinis vanduo yra leftistų pinklės, todėl Usda (žemės ūkio departamento) sekretoriaus pavaduotojas Brandonas Lippsas pasiūlė mokyklų valgiaraščių reviziją: mažiau žalumynų, vaisių daugiau mėsainių, bulvyčių, picų. Ta proga „New England Journal of Medicine“ atliko tyrimą, kuris rodo: 2030 metais tik keliose valstijose nutukusių gyventojų bus mažiau negu normalaus svorio, o visose kitose nutukėlių bus 60 proc. Mes, žinoma, mylime Ameriką. Bet esame kitame maisto pasaulyje. Ar ne?
Dar šiek tiek naujienų iš greito maisto pasaulio. Kada paskutinį kartą buvote „McDonald‘s“ restorane? Aš buvau neseniai ir turiu žinią. Pasirodo, yra du „McDonald‘s“ pasauliai – A ir B. Pirmasis skirtas skonio patricijams, antrasis – skonio plebėjams. Patricijų greitasis maistas: mėsainiai su Europos kilmės nuorodas iškovojusiais produktais: Toskanos avių pieno sūriu Pecorino DOP, Tropėjos svogūnais DOP, salotos su ypač tyru alyvuogių aliejumi iš Kampanijos ir Modenos balzaminiu actu IGP. Amerikos greitojo maisto gigantas pataikauja italams: nupirko beveik 300 tipiškų, brangių, „lėtų“ ingredientų. O dabar įsivaizduokime: ateiname Vilniuje į „McDonald‘s“ prie Geležinkelio stoties ir prašome mėsainio, bet ne su anglišku čederiu, o su mūsiškiu „Liliputu“? Salotų norime, bet ne su plastmasine mocarela, o su baltu varškės sūriu. Arbatos prašome, bet ne nusibodusios „Lipton“, o mūsiškės – džiovintų liepų žiedų. Paskui dar užsinorėsime pasigardinti arbatą Lazdijų medumi. Reikėtų kažkaip pranešti „McDonald‘s“ vadovybei: mes irgi norime į skonio patricijų pasaulį.
Pietų Korėja. Jaunas ir labai talentingas virtuvės šefas Eo Yun-gwonas iškėlė baudžiamąją bylą “Michelin” restoranų gidui. Už ką? Už tai, kad neatsižvelgė į raštu pateiktą reikalavimą neskirti jo restoranui nei žvaigždučių, nei šakučių ir apskritai neįtraukti į gidą. „Michelin“ į tai atsakė savotiškai: įtraukė ir netgi skyrė vieną žvaigždę. Eo Yun-gwonas kreipiasi į tarptautinį teismą ir iškelia bylą „už reputacijos ir įvaizdžio teršimą“. Korėjiečio nuomone, būti įtrauktam į prestižinį gidą, kuris neturi aiškių vertinimo kriterijų yra įžeidimas jam ir jo klientams. Keistas požiūris, ar ne? Didžiuma A pasaulio šefų sielą parduotų, kad pakliūtų į tą raudoną knygą. O pasaulis B teisme gina teisę į ją nepakliūti!
Sveiko maisto pasaulis yra labai susipriešinęs. A prieš B. B prieš A. Be jokių kompromisų ir be galimybės susitaikyti. Viduržemio jūros dieta prieš keto. Mėsa prieš makaronus.
Prancūzija. Rokforo, šampano, austrių ir nouvelle cuisine valstybė, man regis, pasimetė tarp pasaulio A ir pasaulio B. Prancūzai nutarė pažaisti maisto šviesoforų žaidimą. Prekybos centre parduodamus maisto produktus skirsto į raudonus (kenkia) ir į žalius (nekenkia). Yra ir geltoni arba oranžiniai – būkite atsargūs. Toks „sveiko – nesveiko“ maisto šviesoforas etiketėje degiojamas pagal gana paprastą algoritmą, kuris skaičiuoja pagrindinių sveikatos priešų – druskos, riebalų, cukraus parametrus. Kas iš viso to išeina? Prancūzai už galvos susiėmę: rokforui uždegta raudona šviesa, nes riebalų šiame sūryje – net 31 gramas šimte gramų. O riebalai yra absoliutus blogis. Atseit... Panašiai ir su alyvuogių aliejumi: gryni riebalai, tad žalio šviesoforo nesitikėkite. O štai margarinas light gal ir prašoks. Maistinio šviesoforo (jis pavadintas „Nutri-Score“) išradėjų nuomone, riebalai yra riebalai, smulkintis neverta. Jie skirsto maistą į raudoną ir žalią paprastai, be ceremonijų. Nesuprantu, ko mes laukiame? Kodėl mūsų sveikatos sargai neuždega raudono šviesoforo lašiniams, raugintiems agurkams, šakočiui?
Sveiko maisto pasaulis yra labai susipriešinęs. A prieš B. B prieš A. Be jokių kompromisų ir be galimybės susitaikyti. Viduržemio jūros dieta prieš keto. Mėsa prieš makaronus. Angliavandeniai prieš baltymus. Kai pasaulyje A užsimenu apie pusę šaukštelio cukraus skirto puodeliui stipresnio skrudinimo espreso kavos pasaulis A mane siunčia ant ešafoto. Kai pasaulyje B garsiausio Italijos dietologo, profesoriaus klausiu ką daryti su kartoku espreso skoniu be cukraus, profesorius į mane žiūri kaip į beprotį ir sako: „Ką daryti? Įsidėti pusę šaukštelio cukraus!” Jeigu mūsiškiai dietų ir maisto žinovai perskaitytų to profesoriaus sukurtus dietinius valgiaraščius, - neabejoju: prasidėtų pasaulinis dietologų karas. Bet ką gali žinoti – gal jis jau griaudėja.
Dar norėjau papasakoti už ką „Lidlas“ Italijoje užsidirbo milijono eurų baudą, nes faktiškai už nieką – už sumeluotą makaronų miltų kilmę ją užsidirbo, o tai įmanoma tik tam tikrame pasaulyje. Ir dar tas keistas atvejis, kai pradedama kova prieš pernelyg pigų alyvuogių aliejų. Paskui istorija apie dark kitchen – juodąsias virtuves, kurių dėka pasaulyje A po 20 metų neliks normalių – šviesių restorano virtuvių. Bet gal tiek to. Mums apsisuks galvos ir mes nebežinosime, kuriame pasaulyje pietaujame. Aš maloniai siunčiu visus į B. Nors skanesnis turbūt A. O gal ir ne.
