Mažoji savaitės absurdo aktualija – ketinimai Neringoje užbaninti rūkomų karšių ir starkių dūmą ne vienam mūsų suvirpino gastronominės atminties kertes. Ne vienam rūkomos žuvies kvapas buvo šventas ir neliečiamas atostogų, vasaros, laimingo poilsio totemas. To unikalaus žemės gabalo tarp dviejų vandenų juslinė išraiška, kuriai, matyt, kažkada ir UNESCO neatsispyrė.
Mano pirmasis vaikystės prisiminimas apie Neringą buvo apie rūkytą ungurį. Po beveik septynių valandų kelionės pirmasis ryto pojūtis Nidoje, dar nepramerkus akių, buvo kvapas. Intensyvus, lig gyvuonies, lyg pašaknų. Specifinis, paslaptingas. Antrasis pojūtis, jau pramerkus akis, buvo forma: baugi, pailga ir vėl – paslaptinga. Objektas buvo iki pusės suvyniotas į laikraštį, juodai baltą. Greičiausiai tai buvo mano senelio skaitomas vienintelis be jokios anų laikų privalomos laikraščiams propagandos, toks „Futbol – chokej“. Labai gerai atsimenu, kas įvyko vėliau: močiutė supyko ant senelio, kaip jis drįso už pusės metro ilgio ungurį pakloti net 3 rublius. Už tiek Nidos valgykloje galima buvo pietauti.
Neabejoju: mes visi bent kartą vasarą buvę Neringoje kažką panašaus galėtume papasakoti. Kažką labai asmeniško, vasariškai skaidraus ir stipriai kvepiančio rūkytos žuvies dūmu.
Ir žinote, kas labiausiai mane erzina? Kad tais anais laikais, kai nebuvo pasienio posto į Kaliningradą, kai laikraščiai rašė tik apie jį ir šiek tiek apie orus, kai pažangioji visuomenės dalis laiką leido Vasaros gatvėje arba emigracijoje, kai artėjant Kalėdoms vengriškų žirnelių klausimu tekdavo įjungti hierarchines pažintis, tais anais laikais rūkytos žuvies aromatas turėjo visišką laisvę sklisti plačiai, netrukdomai. Tais anais laikais Nidoje, kaip ir dabar, vasarodavo galios žmonės, gal tik ten, aukščiau – „Rūtoje“ tas kvapas jų nepasiekdavo, bet anksčiau ar vėliau visi patys leisdavosi jo ieškoti.
Mielieji, Neringos paradoksas yra šis: nebuvo laisvės, bet rūkytos žuvies dūmas buvo laisvas. Dabar yra laisvė, bet rūkytos žuvies dūmas užtraukia 250 eurų baudą. Siautėjo laisvos minties inkvizicija, bet dūmo inkvizicijos nebuvo. Jeigu prieš 50 metų neringiškiams kas nors būtų pasakęs, kad atplauks iš Klaipėdos uostytojai ir imsis uostymo kontrolės, o tada, užuodę rūkyto karšio aromatą, imsis griežtų priemonių, neringiškiai būtų pirštą prie smilkinio pasukioję ir nuėję toliau savo žuvies rūkyti.
Mielieji, Neringos paradoksas yra šis: nebuvo laisvės, bet rūkytos žuvies dūmas buvo laisvas.
Dabar visa tai vyksta. Suvaldykime jaudulį, analizuokime: ką prarastume, jeigu Neringos žuvų rūkytojai emigruotų į Kaliningrado sritį? Turėtume Neringą be kvapo. Dezodoruotą pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro kvapų kanonus. Nidoje, užuot ėję „Pas Joną“, susirastume „Maximą“. Įsimetę į pirkinių krepšelį viską, ko reikia – bandelių, mineralinio, mango sulčių, tualetinio popieriaus, ieškotume rūkytos žuvies ir ją rastume: argentininių jūrinių lydekų, karštai rūkytų skrostų atlantinių skumbrių be galvų. Jeigu kažkas labai gurmanas, – džiaugtųsi aptikęs vytintų kalmarų šiaudelių „Flotskaya“ (made in PRC). Viskas tvarkinga, vakuumuota. Nulis dūmo, nulis kvapo. Jeigu vakarienės metu užsuktų uostytojai iš departamento, galėtume juos pakviesti vidun pauostyti, – išeitų nieko nepešę.
Ir be to: išrūkę Neringos žuvies rūkytojus keliais tūkstančiais eurų paskatintume pramonę. Ten pas juos procesas fast – greitas: žuvys mirkomos specialiuose chemikaluose, kad įgautų spalvą, tada su pjuvenomis rūkomos, bet ne „ant dūmo“, o naudojant galingas elektrines krosnis. Per pusvalandį, – tik viens ir viskas.
Kas dar? Rūkytos žuvies kvapas taptų nerealus, įgautų atsiminimų formatą. Kažkas jį mistifikuotų kaip senos geros praeities reliktą, paaukotą ant bekvapės Lietuvos aukuro. Mūsų vaikai ir toliau kramsnotų sušius – vėlgi iš principo bekvapius, neužtraukiančius departamento baudos. Kažkas liautųsi važinėjęs į Neringą, nes sušių bei atlantinių skumbrių galima ir Prienuose gauti be problemų. Taip ir gyventume...
Girdėjau kalbant, kad valstybė lyg ir nėra prieš Neringos žuvų rūkytojus. Nei prezidentas, nei kultūros komiteto pirmininkas, nei VMVT rūkytiems karšiams negrūmoja. Bet, anot departamento direktoriaus Grigaliūno, „visuomenė tapo aktyvesnė“. Kadangi aktyvesnė, tai ir skundų padaugėjo. O kadangi skundų padaugėjo, tai departamentui darbo stipriai padaugėjo. Darbas vyksta taikant anais laikais ir šiandien tebegaliojančią formulę: „Mes veikėme pagal galiojančius teisės aktus, dirbome savo darbą“. Viskas čia aišku, klausimų nėra: direktorius Grigaliūnas, matyt, gaus premiją. Iš manęs jis gauna kuklią Dūmų inkvizitoriaus nominaciją. Prašome paploti direktoriui Grigaliūnui, ačiū.
Jeigu mane pasodintų į jo vietą, pirmiausiai uždrausčiau manų košės ir verdamos pieniškos sriubos kvapus. Be gailesčio! O taip pat: duonos su česnakais, česnakinio aliejaus, majoneze marinuotų šašlykų, iš kiaulienos kauliuko keturias valandas verdamos sriubos ir nemažai kitų kvapų, kurie mums garbės nedaro. Išvėdintume, oi kaip išvėdintume Lietuvą!
Ačiū Dievui – Dzeusui ir kitiems graikų panteono dievams, mūsiškiai darbuojasi toli nuo Antikos šventyklų
Beje, direktorių Grigaliūną ir visą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro generalitetą vertėtų nusiųsti komandiruotėn – pasisemti tarptautinės kovos su blogais kvapais patirties. Kadangi Neringa – UNESCO pasaulio paveldas, siūlyčiau unikalią vietovę – Paestumą. Tai irgi UNESCO paveldas, bet Pietų Italijoje. Paestume stūkso didingos graikų Antikos šventyklos, bilietas kainuoja 12 eurų. Paskutinį kartą, kai mes grožėjomės Heros šventykla, atsitiko nenumatytas dalykas: pūstelėjo vėjas, ir mūsų nosys užfiksavo stiprų kvapą. Ir jis buvo, hm, kaip čia pasakius... Žodžiu, tai buvo natūralaus š... dvelksmas! Reikalas tas, kad aplink Paestumo archeologinę zoną ganomos buivolės. Jos melžiamos, iš pamelžto pieno čia pat daromos buivolių pieno mocarelos. Tos, kur pas mus gurmė krautuvėje kainuoja 20 eurų kilas. Mūsų nosių nelaimei, buivolės gyvena specifiniame pelkių purve, kuris, susimaišęs su gyvulių mėšlu, šitam UNESCO paveldui suteikia specifinį aromatą. Suprantate, – toks itin keistas atvejis: pusė milijono šventyklų lankytojų per metus ir š... dvelksmas įskaičiuotas į bilieto kainą!
Bandau įsivaizduoti, kaip susigniaužtų direktoriaus Grigaliūno kumštis. Kaip mūsiškis Dūmo inkvizitorius mintyse perkratytų visus teisės aktus, kurie galioja Neringoje. Kaip pasiūlytų juos taikyti Italijoje, kaip lieptų išvaryti buivoles ir sūrininkus mažiausiai 5 km atstumu nuo šventyklų! Turėtų darbo Paestume direktorius Grigaliūnas!
Ačiū Dievui – Dzeusui ir kitiems graikų panteono dievams, mūsiškiai darbuojasi toli nuo Antikos šventyklų. Darbuojasi šalyje, kurioje stiprėjanti kova su medžiais, su žole, su voratinkliais, su įvairaus tipo grumstais bei nelygumais išsiliejo nauja energija – nepakantumu rūkomo ešerio dūmui.
