Tokios ir panašios mintys lindo į galvą grįžtant į Romą iš Bolonijoje atidaryto didžiausio maisto parko pasaulyje FICO. Ne, didelių prekybos centrų mums nebereikia. Didelius mes ir patys turime – ploto ir kvadratinių metrų prasme. Mums reikėtų netgi ne naujų architektūros ir interjero sprendimų, o naujos gastronominės strategijos, kurią suvoktume vos įžengę į prekybos centrą. Mums reikia visiškai naujo prekybos ir pramogų santykio, naujo požiūrio į edukaciją, į maisto pažinimą.
Mums reikia naujų idėjų ir naujo požiūrio į prekybą maistu – štai ko mums reikia.
Bolonijos FICO lankytoją pasitinka ne akvariumas su rykliais. O obuoliai. Na, taip – paprasčiausi obuoliai, sudėlioti virš įėjimo. Ir suformuluota idėja: yra beprotiška obuolių skonių įvairovė. Įeik ir išsirink. Susipažink. Suprask. Sužinok, kur auga tos obelys. Pakalbėk su tais, kurie užaugino.
Bolonijos FICO lankytoją pasitinka ne akvariumas su rykliais. O obuoliai. Na, taip – paprasčiausi obuoliai, sudėlioti virš įėjimo.
Arba makaronai. Užsuk ne prie lentynos su makaronais, o į garsaus makaronų fabriko filialą, kuris tavo akivaizdoje pagamins nematyto formato pastą ir paaiškins ką reiškia tie bronziniai daiktai per kuriuos pervaroma tešla. Ir ką reiškia skaičius 40 džiovinimo kameros termometre. Kad būtų aišku, kuo skiriasi ir koks poveikis sveikatai spagečių už 1 eurą ir spagečių už 2,5 euro.
Bolonijoje išgryninta štai ši idėja: maistas turi grįžti, priartėti prie mūsų. Palaukite, iš kur sugrįžti? Iš fabrikų. Iš ganyklų. Iš sūrinių. Iš fermų. Nes mes pamiršome, o gal ir niekada nežinojome, kuo skiriasi sūris iš šviežio pieno ir sūris iš pasterizuoto pieno.
Mes nusipelnėme pirkti ne tik šviežiai į rinką paleistus samsungus ir aifonus. Mes nusipelnėme matyti, kaip gimsta mocarela, žinoti, kodėl ji taip vadinasi, koks tik ką pagamintos, šaldytuve nelaikytos mocarelos skonis. Arba pamatyti, kaip slegiamas lietuviškas varškės sūris. Kiek procentų Lietuvos gyventojų matė kaip gimsta Europos saugomos kilmės nuorodą pelnęs, absoliučiai unikalus varškės sūris? Kiek procentų gyventojų matė, kaip mušamas sviestas?
Mūsų prekybos tinklai pakliuvo į savo pačių spęstas žabangas. Išgražino ir išdidino prekybos plotus, o šių gudrybių kainą įskaičiavo į maisto kainą. Rezultatas? Tuštėjantys maisto prekybos milžinai. Vakarų prekybos analitikai sako, kad šis procesas visur važiuoja labai greitai. Atsietas nuo savo prigimties maistas tampa tokia pačia preke, kaip muilas arba tualetinis popierius. Jį galima atsisiųsti internetu. Greitai tualetinį popierių, muilą ir dešrą mums atsiųs dronai.
Ir todėl Bolonija greta lentynų su pienu įtaisė tvartą su karvėmis. Greta lašinių šaldytuvo – gardą su paršais.
Prekybos centrai nebesugalvoja, kokiomis idiotiškomis pramogomis prisivilioti pirkėją nusipirkti duonos. Pristabdyti šį tuštėjimo procesą gali tik vienas dalykas: maisto kvapas ir skonis. Šitie dalykai internetu nesklinda.
Ir todėl Bolonija greta lentynų su pienu įtaisė tvartą su karvėmis. Greta lašinių šaldytuvo – gardą su paršais. Kad žiūrėdamas į išfasuotą pieną matytum, girdėtum baubiančią karvę. Kad galvodamas apie perkamų lašinių skonį girdėtum paršelio kriuksėjimą ir tau jau niekada nebešautų į galvą išmesti nesuvalgytą gabalėlį kiaulienos į šiukšlių kibirą.
Galų gale mes nusipelnėme žinoti ir suprasti, kas yra mūsų maisto, mūsų gastronomijos lyderiai, maisto kokybės elitas. Norime juos matyti ir bendrauti kasdien, o ne vien tik maisto ir gėrimų parodoje. Norime užduoti klausimą apie pelėsinio sūrio skonį ne pardavėjai, kuri galbūt visa širdimi nekenčia pelėsinio sūrio, o sūrinės atstovui, kuris žino viską apie savo sūrį.
Manau, nusipelnėme, kad tualetinis popierius ir duona nebūtų parduodami gretimose lentynose.
Mes norime bendrauti su itin kokybiško maisto gamintojais ne per etiketes, ne per reklamos akcijas, o tiesiogiai. Norime ginčytis, matyti, ragauti. Norime, kad tokia galimybė būtų – čia ir dabar, prekybos centre. O į ryklius mes pasižiūrėsime nuvykę į Egiptą, į kiną nueisime kine, o ne ten, kur parduodamas maistas.
Manau, nusipelnėme, kad tualetinis popierius ir duona nebūtų parduodami gretimose lentynose. Nes šnekame ir postringaujame apie gastronominę revoliuciją, talentų pritvinkusius virtuvės šefus, bet maistą perkame ten, kur maistas yra tik fonas tarp viso kito.
Mes norime žinoti, ką valgys vakar gimę mūsų vaikai sulaukę 20 metų. Nes gastronominė edukacija šiandien – šlamštmaisčio, kebabų ir picos į namus laike yra lygi nuliui. Mes nieko negalime apie maistą papasakoti penkiolikmečiams – o tai toks amžius, kai vaikas nori pradėti mąstyti savo galva, nori ragauti, nori naujos skonio patirties, bet mes nieko jam nebegalime pasakyti apie ruginę duoną, nes patys nebežinome, pamiršome, kaip atrodo rugiai.
Kai maistas tampa preke, pakuote, akcijų bukletų turiniu nėra ko stebėtis, kad prekybos centrų liaudis pradeda reikalauti ne maisto, ne skonio, o akcijų ir tokių kainų kaip Lenkijoje. Arba kaip Baltarusijoje. Žmonės nebekalba apie maistą, kalba tik apie kainas. Kalba įsitvėrę savo samsungus ir aifonus, nes tai – prestižo išraiška, dėl kurios verta taupyti, o brangokas sūris iš šviežio pieno samsungo savininkų nuomone yra beprotybė, skirta kažkokiems ten gurmanams.
Naujo tipo prekybos centras yra ne tas, kuris parduoda pigiai. Ne tas, kuriame yra čiuožykla. Ir ne tas, kuris pasiūlo 100 kečupo pakuočių. Naujo tipo prekybos centras yra tas, kuris informuoja, pasakoja, edukuoja, aiškina maistą mažiems ir dideliems klientams. Ir daro tai ne gurmė elitui, o paaugliams suprantama kalba. Investuoja į maisto pažinimo pamokas, degustacijų auditorijas, susitikimus su ūkininkais, kulinarijos pamokėles.
Prekybos centrai – įleiskite į savo neaprėpiamus plotus karves ir parodykite miestiečių vaikams kaip jos melžiamos, kaip daromas sūris. Pradėkite gastronominę edukaciją, užuot verkšlenę, kad visi nori pigaus šlamšto. Pasikvieskite geriausius gamintojus, food opinion specialistus, rodykite, kaip daromas maistas. Susitarkite su ūkininkais, su švietimo ministerija. Su sveikatos apsaugos ministerija, kuri, reikia manyti, yra šiek tiek suinteresuota, kad mažiau sirgtume nuo pigaus ir blogo maisto.
Nejaugi neturite naujų idėjų, naujos vizijos? Nejaugi esate beviltiškai atsilikę, nesidairote po pasaulį? Pradžiai mums užtektų vieno – KITOKIO prekybos centro.
TAIP PAT SKAITYKITE: Reportažas iš ateities: prekybos centras su karvėmis, paršeliais ir multimedijomis
