„Slovakai nenusipelno, kad jų žuvies piršteliuose būtų mažiau žuvies, vengrai nenusipelno, kad jų maiste būtų mažiau mėsos, čekai, – kad jų šokolade būtų mažiau kakavos“. Šis Jeano Claude'o Junckerio pareiškimas rodo, kad jam nuoširdžiai gaila slovakų, čekų ir vengrų. Apie mus jis kol kas neužsimena, nes Europos Komisijos pirmininkui tektų ne šiaip apgailestauti, bet paplūsti ašaromis. Ką įžvalgus Liuksemburgo advokatas, matyt, anksčiau ar vėliau ir padarys. Nes jam ir visai EK gaila dundukų, kurie tik dabar sužinojo, ką valgo.
Nevisaverčio maisto valgytojų rasė po truputį bunda, artėja rūsti tiesos valanda, kai saldiklių kiekis Vienoje ir Vilniuje bus vienodas.
O paskui kažkas dar ir žibalo šliūkštelėjo: sumodeliavo rasinės segregacijos terminą „apartheidas“ prekybos centrų lentynoms, ir dabar jau, matyt, ne tik gailesčio šauksimės. Per smarkiai vitaminizuoto jogurto ir per menkai kartaus šokolado bantustane jau girdisi tamtamų dūžiai. Nevisaverčio maisto valgytojų rasė po truputį bunda, artėja rūsti tiesos valanda, kai saldiklių kiekis Vienoje ir Vilniuje bus vienodas.
Šioje kiaulienos konservų nelygybės istorijoje nė vienas apžvalgininkas nepasakė, bet man knieti tai padaryti: ei, žmonės, prabuskite: reikalauti vienodo, absoliučiai vienodo maisto Vilniuje, Budapešte ir Paryžiuje yra nesusipratimas. Maisto suvienodinimas Portugalijoje ir Latvijoje, Maltoje ir Suomijoje yra gastronominis marazmas, kurio reikėtų vengti visais įmanomais būdais. Tai globali skonio strategijos katastrofa, kurios šaukte šaukiasi Europa.
Mums reikėtų elgtis atvirkščiai: užuot rodę, kaip mus įžeidė vienu procentiniu punktu liesesnė „Nutella“, turėtume spjauti į tuos maisto pramonės niekalus ir parodyti, kad mes turime 40 proc. riebumo grietinę, – iš jos galima net bokštelį suformuoti, kuris stovės stačias, ir nei Paryžius, nei Barselona tokių maisto grynuolių neturi.
Na, bet šio maisto skandalo esmė, kiek supratau, ir vėl yra ne tai, ką mes valgome, o tai, ką kiti valgo. Ne pats maistas, o gramai ir procentai. Europa mus laiko maisto dundukais, ir todėl EK bosui belieka oficialiai dūsauti, kad mes ir kiti vyšegradiniai neverti būti antrarūšiais. Ar tikrai neverti? Ir kodėl mus laiko nevisaverčiais valgytojais? Štai penkios priežastys.
I. Sunaikinta maisto vertė. Poetai ir kompozitoriai pernelyg ilgai aiškino, kad „pilvo reikalai“ mums neturėtų rūpėti, nes tai prieštarauja dvasingumui. Politikai ir ekonomistai mums pernelyg kalė į galvą, kad maistas yra prekė, o ne skonis, ir jis tapo preke. Gyvenimo būdo stilistai nuolat akcentavo, kad maistas ir jo gaminimas yra beprasmiškai sugaištas laikas. Sveikatos strategai tol gąsdino riebaus, sūraus ir saldaus maisto pasekmėmis, kol maistas tapo nei sūrus, nei riebus, nei saldus, – jis tapu maistu be skonio. Farmacijos pramonė tol nuosekliai bombardavo maisto „papildų“ vizija, kol nustojome valgyti maistą, pradėjome misti papildais.
Mes turime 40 proc. riebumo grietinę, – iš jos galima net bokštelį suformuoti, kuris stovės stačias, ir nei Paryžius, nei Barselona tokių maisto grynuolių neturi.
Rezultatas: maistas neteko vertės, nebeteikia džiaugsmo, prarado istorinį – teritorinį kontekstą.
II. Svarbiausias ingredientas – maža kaina. „Slow Food“ judėjimo įkūrėjas Carlo Petrinis taip apibūdino pigų maistą: „Tai monstras, kuris vieną dieną mus visus praris kaip kotletus“. Pigus maistas yra sumažinta maisto įvairovė. Ji sumažinama „sudėtingų“ produktų sąskaita, tokių, kuriems reikia tam tikro klimato, rankų darbo, kantrybės, patirties.
Pigaus maisto vizija sunaikina ištisas maisto produktų kategorijas, tai jau seniai vyksta, lėtai ir tyliai. Pigus maistas yra tobula maisto prekybos rinkodara ir dar tobulesnė reklama, kuri viską žino apie maisto vartotoją, bet pasistengia, kad vartotojas kuo mažiau žinotų apie maistą. Puikaus dizaino, technologiškai nepriekaištingas pakavimas irgi yra pigaus maisto kamufliažas. Jis verčia galvoti apie maisto formą, bet gudriai paslepia maisto turinį.
Rezultatas: paslaugus pramonės ir prekybos aljanso noras įtikti valgytojų kategorijai, kuri atseit yra priversta valgyti pigiau nuleidžia bendrą maisto kokybės kartelę iki pavojingų precedentų lygio.
III. Maisto prekyvietė tampa pramogų centru. Vakarų Europa rūpinosi maisto kokybe ir nesileido mulkinama prekybos centrų tobulinimu, gražinimu, didinimu. Mes ėjome priešinga kryptimi: beprotiškai dideli ir įvairių pramogų prikimšti prekybos centrai tapo vieta, kurioje apie viską galvoji, išskyrus apie maistą.
Rezultatas: maisto prekyvietės idėja užgožia parduodamo maisto idėją. Pirkėjas perka duoną ir sviestą, į duonos ir sviesto kainą įskaičiuota: pramogos, interjeras, patogi automobilių statymo aikštelė – tik jis to nemato čekyje.
IV. Horizontali maisto įvairovė perauga į beprotybę. Penkiasdešimt sulčių etikečių, trisdešimt kečupo tipų, dvidešimt majonezo rūšių yra išskirtinis mūsų ir Vidurio Europos prekybos centrų ypatumas. Visas tas rūšis, tipologijas, etiketes dažniausiai gamina tie patys gamintojai – maisto pramonės gigantai. Pramonė ir prekyba eina ne į produkto segmento gylį, o į segmento plotį.
Rezultatas: etikečių įvairovės suglumintas vartotojas nebegalvoja apie produkto kokybę. Galvoja, kaip susigaudyti produktų pseudoįvairovėje. Tokiam suglumintam vartotojui patogu sekti pasakas apie „naujus“ produktus.
V. Nebelieka tiesioginės valgytojo akistatos su maisto gamintojais. Ją atstoja reklaminiai bukletai, akcijų aprašymai. Turguje buvo galima paklausti pardavėjo apie parduodamą maistą. Prekybos centro darbuotojų drabužiai išmarginami pasiūlymais kažko klausti, esą jie atsakys. Bet jie nepajėgūs atsakyti į klausimus apie kokybę. Nes kokybė gimsta maisto fabrikuose.
Rezultatas: raktus į maisto kokybės paslaptis turi didysis maisto pramonės ir prekybos aljansas. Šios paslaptys sukoncentruotos keleto žmonių rankose. Tie žmonės valdo tūkstančius maisto prekės ženklų, kurių prestižu mes aklai tikime.
xxx
O dabar užduosiu klausimą skaitytojams: ar Europa kalta, kad mes tapome maisto dundukais? Ar EK bosas turi mūsų gailėtis?
Nemanau. Ko siekėme tą ir turime. Ir jeigu maisto kokybės reikalą vėl paliksime institucijoms – VMVT, Europos komisijai, Žemės ūkio ministerijai, maisto rizikų institutams, Vyteniui Andriukaičiui – nieko iš to nebus. Bus ir vėl – ne maisto kokybė, o maisto kokybės miražas dundukams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Populiarūs importuoti maisto produktai Lietuvoje – prastesnės kokybės nei Vakaruose
