Šiomis dienomis daug kalbama apie milžinišką ir labai gerą laisvosios prekybos susitarimą tarp Kanados ir Europos. Šio dokumento vardas – CETA. Pasitelkusi ekonomistus ir politikus Lietuvos žiniasklaida vieningai trimituoja, koks pelningas daiktas toji CETA, kokia svaiginanti yra prekybos laisvė – be muitų, be apribojimų, be barjerų.
Ir tik šen bei ten kažkas užsiminė apie kažkokius bepročius Europoje, užsimaniusius sustabdyti Kanados ir Europos laisvosios prekybos sutartį. Tarsi maža būtų Europoje idiotų, kurių egzistencijos formulė yra „protestuoju, vadinasi, gyvenu“?
Todėl paaiškinsiu tai, ko jums niekas iki šiol nepaaiškino ir greičiausiai nebepaaiškins, nes Lietuvoje po truputį įsigali vienintelė vertinga maisto savybė: pigumas. Geras maistas – tai pigus maistas, nes tada lieka daugiau pinigų buto remontui, padangoms ir naujausiam obuoliui (turiu galvoje kalbantį, rodantį, grojantį obuolį). Jeigu būtent taip mąstote, tada CETA receptai skirti būtent jums.
Gausite pigių vištų kulšelių. Kanadoje vištos po mirties dezinfekuojamos. Kuo? Chloru. Ar pavalgius tokių kulšelių jūsų imuninė ir kvėpavimo sistema, kraujotaka nukentės?
Gausite kanadietiškų obuolių, kuriuose pesticidų kiekis bus kokius 70 kartų didesnis negu tuose, kurie iš Pasvalio. Kanadietiški atrodys gražiau už tuos iš Pasvalio ir kainuos pigiau. Pesticido vardu „Ziram“ gražiuose obuoliuose bus kokie 7 mg/kg. Pasvalio obuoliuose bus ne daugiau 0,1 mg/l „Ziram“, o gal ir išvis nebus. Bet jie nebus nei tokie pigūs, nei tokie gražūs, kaip CETA vaisiai. Kuriuos krimsite?
Gausite žymiai pigesnių grūdinių produktų ir kepinių iš kanadietiškų miltų. Kanada artimai bendrauja su amerikiečių trąšų milžine „Monsanto“, kurią neseniai perpirko vaistų milžinė „Bayer“. Todėl glifosatas Kanados kviečių augintojams yra kaip mūsų žemdirbiams bobutės pirstelėjimas. Prieš nuimdami derlių kanadiečiai „pasūdo“ produkciją glifosatu, kad ilgą kelionę per Atlantą atlaikytų, kad grybeliai neužsiveistų. Italijoje ir Olandijoje šiuo vėžį sukeliančiu preparatu uždrausta net piktžoles parkuose naikinti.
Gausite visiškai pigių spagečių. Nereikės jums nei lietuviškų „Pasaka“, nei itališkų „De Cecco“. Nes Kanados rinką užplūdo pigi, itin menkos kokybės makaronų produkcija iš Turkijos. Ji dailiai fasuojama su viena kita užuomina į Italiją ir pirmyn į reeksporto vandenyną – tamsiai rudos spalvos 120 laipsnių temperatūroje „iškepti“ keramikinio paviršiaus spagečiai su kone nuline proteinų koncentracija.
Gausite pigios kanadietiškos kiaulienos. Tokios pigios, jog kepdami šašlykus pamiršite vietinius paršelius ir negandų kamuojamus jų augintojus. Šašlykai bus su įdomiu ingredientu – raktopaminu. Bet pigaus šašlyko skonyje jo nesijaus. Svarbu negalvoti ir nežinoti. Ko nežinoti? Kad raktopaminas yra augimo steroidas, pavojingas žmogaus širdies ir kraujagyslių sistemai, todėl yra uždraustas 160 valstybių.
Gausite pigių vištų kulšelių. Kanadoje vištos po mirties dezinfekuojamos. Kuo? Chloru. Ar pavalgius tokių kulšelių jūsų imuninė ir kvėpavimo sistema, kraujotaka nukentės? Turbūt. Gal. Tikriausiai. Todėl Europoje vištos prieš patekdamos į prekybos centrų lentynas chloro negauna. Ir antibiotikų nuo 2006 metų Europos vištos negauna. Dėl viso pikto...
Tas „dėl viso pikto“ yra europietiškoji maisto saugumo filosofija. Ją apibūdina vadinamasis „atsargumo principas“. Nesvarbu, kad pavojus iki galo neįrodytas. Jeigu yra rizikos faktorių suma, tada įsijungia draudimas. Jeigu atsargumo principas kažkada būtų įjungęs draudimą statybose naudoti asbestą, šiandien būtų gyvi mirusieji nuo plaučių asbestozės. Rusijoje, berods, iki šiol dar ginčijamasi, ar asbestas pavojingas, žmonės ir toliau miršta.
JAV ir Kanadoje atsargumo principas negalioja, nes vietiniai maisto pramonės gigantai tokias filosofijas laiko beprasmišku laiko gaišinimu. Arba nereikalingu pelno trukdžiu. Todėl Amerikoje vis dar ginčijamasi, ar vištos farširuotos nitrofuranu, cinkobacitrinu ir kita farmacijos produkcija, yra pavojingos žmogaus sveikatai, ar ne. Ginčai gana tykūs ir tuo itin patenkinta farmacijos pramonė, nes 70 proc. JAV pagamintų antibiotikų naudojami maistinių gyvulių profilaktikai ir augimui skatinti, 10 proc. – gyvūnams gydyti, 20 proc. – žmonėms.
Ar chloru plautos ir antibiotikais pagerintos vištos pateks į Europą per Kanadą – čia irgi klausimas. Nes tie prieš CETA protestuojantys bepročiai paskaičiavo: 40 tūkstančių vienaip ar kitaip su Europos rinkomis susijusių JAV bendrovių turi filialus Kanadoje. Beje, Kanada yra daugiausiai genetiškai modifikuoto maisto gaminančių valstybių penketuke. Genetiškai modifikuotų produktų neįmanoma atskirti nuo įprastinių, nes Kanada atsisako šį svarbų faktą įrašyti produktų etiketėse.
JAV ir Kanadoje atsargumo principas negalioja, nes vietiniai maisto pramonės gigantai tokias filosofijas laiko beprasmišku laiko gaišinimu.
Tiesa, pamiršau sūrius. CETA sutarties dėka Kanada privalės įsileisti maždaug šešis kartus daugiau sūrių iš Europos be muito mokesčių. Gerai ar ne? Reikia paskaičiuoti. Įsileidę daugiau sūrių (reveransas putojantiems prancūzų ir italų sūrininkams), kanadiečiai galės eksportuoti į Europą: 8 kartus daugiau jautienos, 8 kartus daugiau kiaulienos, 3 kartus daugiau grūdų, 6 kartus daugiau kukurūzų. Taigi mačo rezultatas beveik sausas – „Montreal Canadiens“ naudai.
Atsiprašau, – „Weston Foods“ ir kitų Kanados maisto gigantų naudai. Smulkieji Lietuvos ūkininkai gali pradėti ruošti lagaminus kelionei į Kanadą. Ten jie galės dirbti elektrikais arba autobusų vairuotojais.
Jeigu iš CETA naudos tikisi unikalių lietuviškų sūrių gamintojai, tai tegu jie sau ir toliau tikisi. Kanadiečiai niekada pernelyg rimtai nežiūrėjo į Europos gastronomijos brangakmenius – kilmės nuorodas pelniusius produktus. Nusižiūri itališką parmezaną ir pagamina savo variantą – žymiai pigesnį iš pasterizuoto pieno, pavadina jį „parmigiano style cheese“. Todėl Belvederio rankų darbo lietuviškas „Liliputas“ Kanadoje gali tapti pigiu pramoniniu „Viliputu“. Be jokių ceremonijų ir be jokių „pardon“.
Smulkieji Lietuvos ūkininkai gali pradėti ruošti lagaminus kelionei į Kanadą. Ten jie galės dirbti elektrikais arba autobusų vairuotojais.
„Kanada pripažins net 172 Europos kilmės nuorodas“ – trina rankomis CETA reklamos agentai. Valio! Pagaliau susiprato... Nors nelabai. Nes Europoje iš viso yra beveik 1300 unikalių kilmės nuorodų, o CETA pripažins tik kas dešimtą. Ar tarp jų yra mūsiškės lietuviškos – Stakliškių midus, varškės sūris, Lazdijų medus, „Liliputas“, Daujėnų duona, skilandis? Apie tai laisvos ir toksiškos prekybos propaganda kukliai nutyli.
„Pigus maistas anksčiau ar vėliau iš mūsų padarys kotletą“ – prieš keletą metų man sakė „Slow Food“ įkūrėjas Carlo Petrini. Prognozės pildosi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Papasakokite dėdei Charlesui Boycottui...