Šias eilutes skaitysite šeštadienį ir sekmadienį. Pavasaris… Savaitės darbų pabaiga… Sieloje gera ir lengva… Neilgai taip bus. Greitai sekmadienis bus padalintas perpus. Sekmadienis iki 15 valandos. Sekmadienis po 15 valandos. Marijos žemės konservatorių įsakymu trečiasis Dievo įsakymas Lietuvoje skelbiamas už įstatymo ribų.
Ką sako trečiasis Dievo įsakymas? Žiūrint į eiliškumą – jis netgi svarbesnis už ketvirtąjį (gerbk tėvą ir motiną). Už penktąjį (nežudyk). Už šeštąjį (nepaleistuvauk) ir septintąjį (nevok). Trečiasis įsakymas liepia: švęsk sekmadienį.
Būtent šis draudimas greta daugelio kitų – teisingų ir pavėluotų alkoholio draudimų yra ta riba, po kurios prasideda neramus artėjimas absoliučios prohibicijos link
Diktuodamas Mozei ant Sinajaus kalno dekalogą Dievas nesakė, kad sekmadienį švenčiant reikia būtinai prisigerti. Bet kažin ar jis numatė, kad 2016 metais po Kristaus gimimo bus tokia krikščioniška šalis, kurios gyventojas septintąją savaitės dieną po 15 valandos negalės nusipirkti vyno vėlyvų pietų stalui.
Manau, kad būtent šis draudimas greta daugelio kitų – teisingų ir pavėluotų alkoholio draudimų yra ta riba, po kurios prasideda neramus artėjimas absoliučios prohibicijos link. Tiesa, dar bus specialus draudimas kaimui. O šalia specialaus draudimo kaimui, matyt, anksčiau ar vėliau bus įrašytas specialus draudimas visų Lietuvos televizijos stočių darbuotojams – pradedant grimere ir baigiant generaliniu.
Lietuvos laikas, žmonės ir teritorija bus subraižyti raudonomis demarkacinėmis linijomis: tiems galima, aniems – ne. Mieste – taip, kaime – ne. Sekmadienis bus perrėžtas pusiau: rytas – krikščioniškas (galima), popietė – šariato režimu (draudžiama).
Gal taip reikia. Ir gal reikia dar ryžtingiau? Be to kelių valandų kompromiso: sekmadienį – sausas įstatymas ir taškas. Eucharistijos priėmimas vyno pavidalu? Prietarai. Atgyvenos. Progreso stabdis. Čia reikia ne valančiukų sąjūdžio, o „Krikščioniškos nuosaikių moterų lygos“, „Antisaliūnų lygos“, „Nuosaikumo dukterų“ ir kitokių aukštą moralę propagavusių visuomenės judėjimų, kurių dėka 1919 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo paskelbtas „Andrew Volstead Act“ – totalus alkoholio draudimas.
Norai buvo geri. Kilnūs. Nuosaikios motinos ir dukterys troško labai nedaug – kad Amerika nustotų gerti. Praėjus vos ketvirčiui valandos po prohibicijos paskelbimo buvo užgrobtas prekinis traukinys, gabenęs viskį. Praėjus metams po prohibicijos paskelbimo Niujorke veikė 32 tūkstančiai „speak easy“ tipo barų. Kas tie „speak easy“? Tokios užeigėlės, kurioje pasakęs slaptažodį patikimas klientas gaudavo išgerti. Prieš prohibiciją legalių barų su legaliai pardavinėjamu viskiu Niujorke buvo apie 20 tūkstančių.
Praėjus penkeriems metams po prohicijos paskelbimo vienas žmogus pasakė: „Aš užsidirbau pinigų tiekdamas prekę, kurios manęs prašė žmonės. Jeigu tai nėra legalu, tai tada mano klientai – šimtai asmenų iš padorios visuomenės taip pat, kaip ir aš, pažeidžia įstatymą. Vienintelis skirtumas tarp mūsų yra tas, kad jie perka, o aš parduodu. Mane visi vadina gangsteriu. Aš save vadinu verslininku“. Taip kalbėjo kas? Ponas Alphonse'as Gabrielis Capone, kurio turtas praėjus keliems metams po prohibicijos paskelbimo buvo vertinimas keliais šimtais milijonų dolerių.
Doros moterys ir dori vyrai iš „Woman's Christian Temperance Union“, „Anti-Saloon League“, „American Temperance Society“, „Daughters of Temperance“ neplanavo, kad italų kilmės gangsteris taps Niujorko šeimininku. Nenumatė, kad Amerika ir toliau gers kaip gėrusi.
Senatorius Andrew Volsteadas 1919 metų sausio 15 dieną įsigaliojus prohibicijos įstatymui planavo štai tokią Ameriką: „Neturtingieji miestų kvartalai greitai taps praeitimi. Kalėjimai ištuštės. Visi vyrai vėl vaikščios tiesūs, visos moterys šypsosis, visi vaikai juoksis. Pragaro vartai užsivėrė visiems laikams“.
Prieš įvedant prohibicionizmą mano vaikai neturėjo priėjimo prie alkoholio, o dabar su juo susiduria kasdien ir visur.
Šypsojosi ir juokėsi Al Capone. Kanados ir Meksikos viskio fabrikantai. Alkoholio kontrabandininkų armija.
Viena turtinga amerikietė, užkietėjusi alkoholio draudimo entuziastė praėjus 10 metų nuo sausojo įstatymo įsigaliojimo sukvietė į vieną Čikagos viešbutį savo drauges – įtakingas moteris ir pareiškė joms: „Mes nenorime, kad mūsų vaikai augtų „speak easy“ smarvėje. Prieš įvedant prohibicionizmą mano vaikai neturėjo priėjimo prie alkoholio, o dabar su juo susiduria kasdien ir visur“.
Taip gimė „Moterų nacionalinės prohibicijos reformų organizacija“ (Women Organization for National Prohibition Reform). Praėjo dar metai. Organizacijos gretose kumštį prieš sausąjį įstatymą gniaužė beveik pusė milijono Amerikos moterų.
1933 metų gruodžio 5 dieną 17 valandą 30 minučių didysis prohibicijos eksperimentas Amerikoje buvo baigtas.
Prieš keletą dienų Italijos užsienio spaudos asociacijos bare pagavau už rankovės kolegą žurnalistą iš Niujorko radijo vardu Wolfgangas ir paklausiau: „Klausyk, paaiškink man, prašau: alkoholio draudimas amerikiečiams atnešė daugiau naudos ar žalos?“ Wolfas į mane pažiūrėjo vilko žvilgsniu, paplojo per petį ir paklausė: „Tu ką, Paul, – vakar per daug išgėrei, kad tokius kvailus klausimus uždavinėji?“
Prieš berods porą savaičių įdėmiai skaičiau nerimastingą Jono Ohmano komentarą tema: „Apie alkoholį ir provinciją“. Apie policininką, kuris taranavo kaimynų tvorą su savo mašina, apie girtą darbininką, kuris vos nenupjovė bendradarbio kojos su motoriniu pjūklu, apie piktą girtuoklį, kuris sukėlė vėją vietiniame pašte. Liūdesys... Jono išvada – konkreti ir aiški: „Jei Lietuva nori išlikti, reikia sustoti gerti. Kaip tokia rinkimų tema, ponai?“
Kad šią temą prieš rinkimus rutulios sekmadienį perrėžti pasiūlę ponai – nėra jokių abejonių. Jeigu kažkas pasiūlė leisti pirkti alkoholį nuo 20 metų, atsiras radikalesnis teiginys – leisti nuo 28 metų. Arba dar geriau – nuo 33. Jeigu kažkas siūlys kaime drausti degtinę, atsiras radikalesnis ir pasiūlys uždrausti patį kaimą su viskuo. Jeigu kažkas norės atidaryti specializuotas alkoholio parduotuves, atsiras geresnis pasiūlymas – dozuoti alų ir vyną kvotomis, dedant antspaudėlius į pasą. Ir taip toliau...
Nuo sekmadienio padalijimo iki prohibicijos – nedaug žingsnių. Iki ko? Iki vėl tiesiai vaikščiojančių vyrų, besišypsančių moterų ir blaivių kaimiečių? Mes tuo tikime? Jūs tuo tikite? Einu papasakosiu šią viziją vyresniam amžiumi kolegai iš Amerikos Wolfui. Lieps man išsiblaivyti.
Grįžtu prie Jono Ohmano teiginio: „Jei Lietuva nori išlikti, reikia sustoti gerti“. O ką, jeigu ji taip ir nepajėgs sustoti? Kas tada? Siūlau kitą variantą: jei Lietuva nori išlikti, reikia išmokti gerti. Kaip tai padaryti? Ar tai įmanoma? Ar ne per vėlu? Nežinau. Reiktų pabandyti. Kitą šeštadienį paaiškinsiu – kaip.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Tuščio stalo sindromas
