Keletą kovo dienų praleidau milijoną gyventojų turinčiame Neapolyje, ir iš pradžių linksmai, o paskui desperatiškai sau kartojau: kaip jiems ne gėda su savo virtuve? Su savo patiekalais, jų vaizdais, kvapais ir skoniais?
Maisto reikalų prasme tai neįtikėtinai keistas ir prieštaringas miestas. Kutenantis šnerves ir tuo pat metu atstumiantis. Įdomus ir paslaptingas, o kai kada – nesuvokiamai grubus. Vis tik šis tekstas – ne apie tai, kas valgoma ir geriama Neapolyje, nors, žinoma, – šiek tiek ir apie tai. Neapolis yra tas miestas, kuris provokuoja ir galiausiai išprovokuoja refleksiją tema: jeigu jie taip valgo, tai ką tada mums daryti? Daryti taip kaip jie daro ar priešingai?
Eini Neapolyje gatve, dairaisi ir tvenkiasi pyktis: kaip jiems ne gėda vidury gatvės demonstruoti maistą? Saldų, sūrų, keptą, spalvotą? Na, kad ir tuos pyragaičius iš kurių lyg lava iš Vezuvijaus veržiasi konditerinis kremas, – mes tą kremą naudojame uošvės jubiliejiniam tortui – „Napoleonui“, o jie čia – tiesiog gatvėje stumia į burną tą kremo kaifą. Ir be to: normaliuose Europos miestuose maisto gamintojai geriausius savo kūrinius parduoda interjere, tarkime, jaukios kepyklėlės. O čia – ne, čia viskas gatvėje, lauke, – ir jiems kažkodėl ne gėda.
Šitame mieste iš N raidės viskas atvirkščiai: kava – viduje, o pyragaičių laižymas – gatvėje.
Normaliuose Europos miestuose kapučinai ir latės siurbiami sparčiu žingsniu judant biuro link, – tai kažkaip įprasta, neįprasta būtų keliaujant biuro link laižyti pyragaitį su Napoleono kremu. O šitame mieste iš N raidės viskas atvirkščiai: kava – viduje, o pyragaičių laižymas – gatvėje.
Kaip jiems ne gėda espreso kavą skrudinti tamsiai? Kaip ne gėda kavos meikeriams mosuoti aukštyn – žemyn, žemyn – aukštyn espreso aparato rankenomis tarsi ekskavatoriaus svirtimis, užuot tvarkingai spaudus mygtukus?
Galų gale – kaip jiems ne gėda laikyti puodelius verdančiame vandenyje? Ir kaip ne gėda neprileisti prie kavos darymo žavių studenčių su žaviai dekoruotais nagais, kurie traukiant puodelius iš verdančio vandens prarastų dekoracijų žavesį per vieną darbo dieną?
Kaip jiems ne gėda daryti tokią espreso kavą, kurios konsistencija verčia abejoti – tai gėrimas ar kažkas kita?
Kaip jiems ne gėda kavos bare mokėti už save ir dar už kitą, nepažįstamą – galimai bomžą, galimai – ateivį iš Afrikos ir vadinti tai kavos solidarumo tradicija?
Be abejo, picos klausimas šiame milijono skonio keistuolių mieste irgi privalo sukelti normalių valgytojų protestų chorą. Neakcentuojame pasibaisėtinai gėdingos istorijos, kurios finale pica su trimis, viso labo trimis ingredientais buvo pavadinta karalienės vardu, – et! Bet mes negalime nutylėti to siaubingo picos vartotojų pasipiktinimo, susidedančio iš dviejų elementų: 1) stovėjimas beprotiškoje eilėje gatvėje, nes tvarkingai užsirezervuoti staliuką galimybė nesuteikta net „platinum“ kortelių turėtojams (gėda!), 2) prašymai suteikti galimybę pagardinti picą kečupu ar kitokiais Vakarų pasaulio pagardais atsimuša kaip į sieną (gėda!).
Ir apskritai – kaip jiems ne gėda picos gaminimą ir valgymą kelti į tradicijų bei kultūros lygmenį? Pretenduoti į UNESCO pasaulio paveldą? Valgyti rankomis, neskaičiuoti kalorijų, neužsiminti apie keto dietos privalumus, kurie kažkur išnyksta tuo momentu, kai šnervės gauna kaitinamos mocarelos ir pomidorų tyrės su bazilikais aromatų smūgį?
Neapolis yra milijono gyventojų miestas, bet „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtų restoranų čia viso labo – trys. Kaip jiems ne gėda? Nes ir tie patys trys – vos po vieną turi, todėl pageidaujantiems daugiau žvaigždučių tenka plaukti į milijonierių salas – Kaprį arba Iskiją. Argi tai normalu?
Neapolio virtuvė nesikeičia koks šimtmetis. Ji tarsi lazanija: kiekvienas sluoksnis – kurios nors okupacijos ar aneksijos pasekmė – graikų, prancūzų, ispanų, Šiaurės italų.
Kaip jiems ne gėda turistams siūlyti tuos valgius, kuriuos jie patys valgo? Ir valgo jau seniai, nes Neapolio virtuvė nesikeičia koks šimtmetis. Ji tarsi lazanija: kiekvienas sluoksnis – kurios nors okupacijos ar aneksijos pasekmė – graikų, prancūzų, ispanų, Šiaurės italų. Galų gale, ta pati lazanija: kartais jie ją valgo, bet retai, panašiai kaip mes valgome cepelinus, suprasdami, kad tai okupacijos laikų patiekalas.
Neapolyje beveik nėra viso to marazmo, kurį mes vadiname „itališka virtuve“. Jiems ne gėda ponioms ir ponams iš „fine dining“ pasaulio siūlyti „ziti alla puttanesca“: tokius storus, tuščiavidurius, rankomis laužytus makaronus su kapariais, alyvuogėmis, ančiuviais ir Vezuvijaus pomidorų tyre. Galėtų bent jau siūlyti spaghetti alla bolognese – tokį normalų, bet neegzistuojantį patiekalą paikam turistui siūlo Romoje, Venecijoje, Milane, bet tik ne šiame dideliame mieste iš N raidės.
Man kyla klausimas, ir visiems jis ten kyla: kaip jiems ne gėda atsiriboti nuo pasaulinių maisto tendencijų? Laikytis tvirtai įsitvėrus savų receptūrų, nenorėti kažką kažkaip pakeisti, pagardinti, pagražinti, sumišleninti, sukurti glazūrą arba espumą, tekstūrizuoti baklažanus arba bent jau dehidratuoti midijas bei sukergti aštuonkojį, o gal sepiją su salame Napoli – tokia vietine dešra?
Jie viso šito nenori? Nesugeba? Neišgyvena kūrybinio virtuvės polėkio?
Ir galiausiai: kaip jiems ne gėda gyventi be sušių, be burgerių, be Japonijos, Korėjos, Meksikos, Vietnamo ir Peru virtuvių? Kas nors man gali paaiškinti? Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad Neapolyje nėra galimybių suvalgyti burgerį arba neįmanoma pasisušinti. Viena kita tokio tipo šiuolaikiška, pilkų atspalvių valgymo įstaiga su „wi-fi“ prieiga šiame milijono gyventojų mieste yra. Nes ir dangoraižis čia vienas kitas stūkso, na, o ten, kur dangoraižis – ten kūrybiškai kvepiantis burgeris ar ne?
Ir galiausiai: kaip jiems ne gėda gyventi be sušių, be burgerių, be Japonijos, Korėjos, Meksikos, Vietnamo ir Peru virtuvių?
Tačiau summa summarum, jeigu paskaičiuotume, kiek šiame Europos mieste iš N raidės tenka burgerinių, sušinių, kebabinių, ramen srėbimo vietų dešimčiai tūkstančių gyventojų gautume šnipštą. Pamatytume šito miesto gėdą – nuogą ir raudoną, nes visur kabančių Piennolo del Vesuvio pomidoriukų kekės – ryškiai, begėdiškai raudonos. Jeigu magišku mostu imtume ir uždarytume visas ne vietinio maisto valgymo vietas žinote, kas atsitiktų? Visiškai nieko – Neapolis ir toliau valgytų kaip valgęs, gertų kaip gėręs.
Dovanokite, – šiek tiek persiėmiau neapoliečių savojo maisto valgymo gėdos jausmu. Jų gebėjimu nesidairyti į šalį, į šalis, į pasaulį, į tendencijas. O paskui pagalvojau štai ką: jeigu kas nors magišku mostu Vilniuje uždarytų makaronų, picų, kebabų, burgerių, ramen sriubos, buritų, paeljų, rizotų ir t. t. valgymo vietas, – kas mums liktų?
Nežinau. Bet tiksliai žinau, kad tokio tipo gėdos mes nepatirsime.
