Ji prasidėjo. Bet nesibaigė. Įvyko štai kas: nacionalinė alyvuogių aliejaus reabilitacija. Amerikiečių gydytojas, Viduržemio jūros dietos atradėjas Ancelas Keysas šią reabilitaciją atliko prieš pusę šimtmečio. Amerikai ir pasauliui. Mes, nors gerokai pavėlavę, bet pagaliau atsikratėme „svetimo“, ne mūsiškio produkto baimės. Dabar jau viskas tvarkoje: alyvuogių aliejų liovėsi keikti šeimos gydytojai, gastroenterologai, dietistai ir dietologai.
Net Daktaras iš televizijos sako, kad ypač tyras yra gerai, nors kartais vis dar kokosų link ilgesingai žvalgosi. Užtat kietuoliai iš keto sektos (tokia dieta) ypač tyrą vartoja, vegetarai vartoja ir netgi veganai, ačiū Dievui, kol kas neranda fiziologinių – ideologinių motyvų nevartoti.
Mūsų žiniasklaida dažnai pateikia prieštaringas žinias iš teisingos mitybos fronto: ryte skaitome, kad sviestą dera ant duonos tepti storai, o vakare – priešingai: kuo ploniau. Kitą dieną aptarinėjame žinią, kad tepti galima, bet tik ne ant duonos, tad geriau netepti iš viso. Nieko tokio, prie dietos influencerių mistikos mes įpratome, todėl skaitome ir netikime. Kai kas netiki ir piktai komentuoja. Pripažinkime: apie alyvuogių aliejų žiniasklaida rašo tik gerai, teigiamai. Paskutinį straipsnį apie tai, kad alyvuogių aliejuje negalima kepti skaičiau prieš kokius 6 – 7 metus.
Netgi šio bei to draudimų bei sveikatos ministerija nesiima paneigti mitybinio fakto: alyvuogių aliejus yra sveikatai palankus. Žinau: šitas žodžių junginys – „sveikatai palankus“ mus veikia itin nepalankiai, nes kvepia ministerijos koridoriais. Arba, pavyzdžiui, – „sveikatai palankiu“ margarinu. Na, bet ką aš galiu padaryti? Nejaugi uždrausi žodį? Ir be to – ministerija vienam alyvuogių aliejui, kuris parduodamas prekybos centruose suteikė rakto skylutės titulą. O tai reiškia, kad sveikatai palankus. Bet tik tas vienas. Ieškokite ir rasite.
Apie restoranus dideliuose miestuose, mažuose miestuose, greitkelio Kaunas – Klaipėda užkandines ir tinklines picerijas geriau net nekalbėkime – alyvuogių aliejus viešpatauja. Tiesa, pastaruoju metu – pagerintas: trumų skonio. Na, bet vėlgi – jeigu žmonėms paprastas ypač tyras nusibodo, reikia pagardinto ypač tyro, tai ką? Nieko, palaukime, kol šis marazmas nusibos ir praeis.
Skelbiu išvadą: nepaisant masinės rapsų rafinuoto (bet sveikatai palankiu būdu) reklaminės kampanijos žiniasklaidoje, nežiūrint į tai, kad viena kita namų šeimininkė blynus ir toliau čirškina taukuose, ponios ir ponai, atsitiko štai kas – be alyvuogių aliejaus mes toliau gyventi nebegalime.
Net Daktaras iš televizijos sako, kad ypač tyras yra gerai, nors kartais vis dar kokosų link ilgesingai žvalgosi.
Todėl dabar pats laikas būtų pagalvoti apie tolimesnį riebalų kultūrinės (r) evoliucijos etapą.
Turiu galvoje štai ką: tapę alyvuogių aliejaus draugais, turėtume pakeisti požiūrį ir tapti alyvuogių aliejaus priešais. Mąstau apie tai vaikščiodamas alyvmedžių giraitės atokaitoje popiežių miesto Viterbo apylinkėse. Gražu! Galiausiai ant vieno medžio nusižiūriu švelniai rožinę, bet dar beveik žalią alyvuogę, nusiskinu ir įsidedu į burną. Oho! Vajetau! Žiaurus kartumas sumišęs su nenusakomo intensyvumo aitrumu užlieja burną. Užlieja? Ne tas žodis! Tvoja per skonio receptorius taip, kad žiopčioju.
Tai ir yra, mielieji, antrasis alyvuogių aliejaus kultūrinės (r)evoliucijos etapas! Iš tokių alyvuogių spalio viduryje spaustas aliejus ir jame knibždantys antioksidantai turėtų džiuginti mano ir jūsų skonio receptorius, liežuvį, burnos ertmę, skrandį, žarnyną. Bet ne iš tų, kur Vilniuje nelabai seniai ant troleibusų buvo reklamuojamas. Jis kvepia kaitintu metalu ir neplauta keptuve. Kai paragauji prieš Kalėdas išspausto aliejaus, norisi lietuviško sviesto. Arba lietuviško spirgo. Arba (sveikai) rafinuoto rapsų aliejaus.
Antrasis teisingų riebalų etapas prasidės tada, kai visi aliejaus vartotojų luomai – restoranų šefai, savininkai ir kritikai, dietistės (su dietologais aš draugauju, todėl su jais viskas tvarkoje), mitybos specialistai ir dietos tendencijų prognozuotojos, Daktaras iš televizijos, prekybos tinklų bakalėjos departamentų direktoriai, prekybos tinklų lankytojai, namų šeimininkės, feisbuko influenceriai ir visa absoliučiai salotas kažkuo gardinanti liaudis liautųsi galvoti, kad alyvuogių aliejus visada yra ypač tyras ir ypač palankus sveikatai.
Tai yra tokia pati tiesa, kaip ir pareiškimas vieno alyvuogių aliejaus reklamoje – turbūt geriausias Ispanijoje. 90, o gal ir daugiau procentų mūsų šalyje parduodamo „extravirgin“ alyvuogių aliejaus yra: a) pirmojo spaudimo, b) tik mechaninėmis priemonėmis, c) šalto spaudimo, d) tik iš alyvuogių. Kad nepamirščiau: e) be cholesterolio! Ir pagaliau f) – tai, kas svarbiausia: ES kilmės aliejų mišinys. O gal ir nes ES. Nes Tunisas pavarė į ES labai daug – dešimtis tūkstančių tonų mišinio, kuris paskui tapo ES.
Mūsų žiniasklaida dažnai pateikia prieštaringas žinias iš teisingos mitybos fronto.
Vaikštau alyvmedžių giraitės atokaitoje popiežių miesto Viterbo apylinkėse. Praėjo maždaug ketvirtis valandos po to, kai sukramčiau tą vos rožinę, beveik dar žalią alyvuogę. Burnoje – neįtikėtinas švaros jausmas, tarsi valydamas dantis būčiau sunaudojęs pusė kilogramo „Lacalut“ dantų pastos! Čia tokia būtų efektinga reklama, kodėl gi ne? Bet reikalas tas, kad antrajame alyvuogių aliejaus evoliucijos etape mes turėtume tuos visus a), b), c) papasakoti bobutei kaime, nors gal geriau ir jai sakyti tiesą, užuot sekus pasakas iš etiketės. O tiesa yra ši: a) ypač tyras negali būti antrojo spaudimo, b) ypač tyras gali būti išspaustas tik mechaninėmis priemonėmis ir niekaip kitaip , c) ypač tyras niekada nespaudžiamas šaltai, čia toks gamintojų „bajeris“, o spaudžiamas šiltai – 25 ar 28 laipsnių temperatūroje, d) ypač tyras negali būti spaudžiamas iš moliūgų, e) alyvuogių aliejuje cholesterolio niekaip negalėtų būti, nebent jame šašlykams skirtą mėsą marinavote.
Punktas f) yra tiesa. ES kilmės aliejaus mišiniai yra tai, ką randame prekybos centrų lentynose, tai, apie ką kalba dietistės ir šeimos gydytojai, ir žiniasklaida , ir Daktaras iš televizijos. Palankumo sveikatai jame tiek, kiek aitrumo ir kartumo jūsų burnoje – beveik nulis. Tai pirmojo riebalų kultūros (r)evoliucijos etapo produktas. Salotų ir picų skoniui gadinti. Na, bet jeigu su sintetiniu trumų aromatu, tada bus jau nebe gadinimas, o gardinimas.
Nepasakiau paties svarbiausio, esminio dalyko. O esminiai dalykai – tie, kurie yra apie pinigus. Vienas litras sveikatai minimaliai palankaus alyvuogių aliejaus spaudžiamas iš mažiausiai 10 kg alyvuogių. O Tunisas ir ES kilmės mišinių gamintojai nesismulkina: jiems užtenka perpus mažiau pernokusių, juodų, vandeningų kalėdinių alyvuogių. Jeigu taupote apynaujam „Audi“, iš tokių alyvuogių išspaustas aliejus tinka. O jeigu ne – anksčiau ar vėliau tapsite tokio „ypač tyro“ priešu.
Priešai – menkaverčio, nors ir tyro
Įtarimas man kilo todėl, kad užpakalinėje etiketėje buvo surašyti neįtikėtini dalykai: esą aliejus pagamintas 2018 birželio 8. Patikėti tuo, ką sako etiketė negaliu, nes gegužės – birželio mėnesį alyvmedžiai dar tik žydi. Dar alyvuogių nėra. Dar reikia palaukti iki rudens. Teiraujuosi importuotojo. Importuotojas atsako: „Taip, pagamintas tą dieną, kuri etiketėje nurodyta“. Esu bjaurus, etikečių vilionėmis netikintis pirkėjas, ta sexy mergina paveikslėlyje manęs nesudomino. Žymiai įdomiau būtų sužinoti bent vieną realų aliejaus kokybės apibūdinimą, tarkime, – rūgštingumą. Vėl užduodu klausimą importuotojui. Importuotojas tyli.
Tai, ko jis nepasakė, pasakė Madrido „El Pais“. Ispanijos žemės ūkio laboratorijoje buvo ištirtas 41 prekybos centruose parduodamas ypač tyras alyvuogių aliejus. Dvidešimt egzaminą išlaikė, o likusieji – ne. Jie nėra nuodingi ar kenksmingi, bet jie negali vadintis „extravirgin“ – ypač tyrais. Beje, „La Espanola“ toje „ypač tyrų“ turnyro lentelėje užėmė priešpaskutinę – 40 vietą su 32 kokybės balais iš 100 (šaltinis: „Organización de Consumidores y Usuarios“, 2018 spalio 25).
