Čia tokie žodžiai... Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžios, pirmojo šimtmečio žodžiai.
Jų pilna visur – galvoje, gatvėje, dokumentuose, feisbuke. Evangelijoje pagal Joną sakoma, kad iš pradžių buvo žodis, bet kalbama tik apie vieną žodį, kuris virto kūnu ir gyveno su mumis. Dabar su mumis gyvena daug įvairių žodžių, kurie irgi virto kūnu, virto specialiai mums sureguliuota kasdienybe. Ir tų žodžių vis daugėja. Kažkas juos daugina, o gal jie patys dauginasi jiems patogiose vietose, – kas ten žino.
Tie veiksmažodžiai, daiktavardžiai, prieveiksmiai – tai įprasta eismo taisyklių, advokatūros, prokuratūros, statutinių pareigūnų veiklos leksika. Žinai, kad per raudoną važiuoti draudžiama, biudžeto deficito didinti negalima, duoti kyšį policininkui nevalia. Žinai, kad nėra jungtuko „arba“. Jeigu nusižengsi – susidursi su aparato žmonėmis ir visais tais nelabai simpatiškais žodžiais.
Bet dabar tie žodžiai po truputį lenda į jiems neįprastą vietą – į maistą. Į duoną kasdieninę. Į sriubą ir kotletą su bulvių koše. Į tas iki šiol sakrališkai intymias erdves, tokias kaip šaldytuvas, spintelė, sandėliukas. Į tradicijas. Vienas žinomas virtuvės šefas anądien man brūkštelėjo: „Keisti laikai ateina. Užtenka įsidėti į kavą šaukštelį cukraus, ir jau gali save laikyti rezistentu“.
Vienas žinomas virtuvės šefas anądien man brūkštelėjo: „Keisti laikai ateina. Užtenka įsidėti į kavą šaukštelį cukraus, ir jau gali save laikyti rezistentu“.
Jėgos institucijų, ideologinių diktatūrų terminologija braunasi ten, kur visais laikais tūnojo „arba“. Ir ne vienas, o daug. Paprastas pavyzdys – riebalų klausimas. Iš pradžių buvo sviestas be jokių „arba“. Ateina laikas ir įvykdomas perversmas, sviestas siunčiamas į dietologinį Niurnbergo procesą.
Vietoje jo atsiranda margarinas. Su pačiais geriausiais ketinimais vietoje sviesto ant duonos tepame malonaus skonio, vitaminų prisotintą suomišką margariną. Paskui margarinas nuteisiamas iki gyvos galvos, jo vieton atkeliauja augaliniai aliejai. Viską gardiname, kepame, gaminame su „BRÖLIO“. Ar ne? Bėga metai, ir skaidrūs, geltoni aliejai siunčiami į kaltinamųjų suolą.
O tada... Tada nieko. Ponios ir ponai, maistologinių teorijų ratas apsisuko. Grįžtame prie sviesto.
Turiu įtarimų, kad ukazais ir zadanijomis reguliuoti valstybės mitybą yra gana rizikingas reikalas. Tą galėjo daryti ir darė visuomeninio maitinimo, obščepito, išradėjas tovariščius Mikojanas. Anastasas Ivanovičius nuspręsdavo, ką sovietijos gyventojai valgys ir ką gers. Negalėjo būti nukrypimų, abejonių arba pasirinkimo galimybių. Komisaro A.Mikojano mauzeris buvo kitas jo kūrinys – „GOST‘as“. Griežta sovietinių standartų sistema, kuri žiauriai baudė nusižengusiuosius.
Mūsiškė SAM paskelbė kursą į šviesų gastronominį rytojų – be alkoholio, be cukraus, be druskos, be riebalų. Anastaso Ivanovičiaus stiliumi ministras sukvietė maisto pramonininkus ir nubrėžė naujas maisto gamybos direktyvas – mažiau to, mažiau ano. Nežinau, ar patikslino, per kiek laiko jos turės būti įgyvendintos. Gal patikslino... Maisto pramonininkai sudalyvavo, užsirašė direktyvas, paspaudė ranką ministrui ir išsiskirstė tiesti kelių į šviesų gastronominį rytojų be įvairių „be“.
Supratote? Kol jūs prie televizoriaus smaginotės nekenksmingame rapsų aliejuje čirškinta vištiena be antibiotikų, užsigerdami koka kola be kalorijų, jis ir jie nusprendė. Prisiėmė atsakomybę, taip sakant, už revoliucines permainas mitybos srityje.
Siūlyčiau galvoti pragmatiškai: maisto pramonė dirba tam, kad patiektų daug pigaus maisto prekybos centrams, o mes jį – šiek tiek pabrangusį – masiškai pirktume.
Drausti ir reguliuoti maistą yra baisiai nedėkingas darbas. Tikėti, jog stambioji maisto pramonė persižegnos ir pradės gaminti sveiką maistą yra juokingas darbas. Tarsi stambioji maisto pramonė, prieš apsispręsdama dėti į maistą daug cukraus, daug druskos, daug hidrintų riebalų, nuėjo pas ministrą pasitarti. O gal nuėjo pas triskart sveikatos apsaugos ministrą Antaną Vinkų pasiklausti, – dedame palmių aliejaus į sausainius ar ne? Prisimenu, kaip ponas Vinkus Kauno klinikose daužė kumščiu į stalą ir rėkė „Sąjūdžio“ klinikose nebus!“, bet ar aptarinėjo sausainių receptūrą, tai nelabai prisimenu.
Dabar melsimės ir tikėsime, kad majonezo, keksiukių, gazirovkių bosai kažko mažiau dės? Aš siūlyčiau netikėti. Siūlyčiau galvoti pragmatiškai: maisto pramonė dirba tam, kad patiektų daug pigaus maisto prekybos centrams, o mes jį – šiek tiek pabrangusį – masiškai pirktume. Todėl siūlyčiau pradėti domėtis, ko jie įdės vietoje tų dalykų, kurių neįdės. „Coca Cola“ pamažino kalorijų iki nulio vietoje cukraus įdėjusi aspartamo. „National Institutes of Health“ mokslininkai sako, kad aspartamas yra pavojingai toksiškas. Gal net blogiau už cukrų ir kalorijas. O gal ir ne. Paaiškės vėliau.
Sveikatos apsaugos ministras į valgytojus žiūri panašiai kaip vyno vartotojus. Žiūri į taurę, mato alkoholiką. Žiūri į lėkštę, mato riebalų maniaką. Taurėje – draudimai, lėkštėje – draudimai. Visi jie subalansuoti kritinei masei. Į ją pakliūva tiek cepelinoholikai, tiek veganai. Prisimenate tokį posakį apie jakobinų susidorojimą su sukilusiais Vandėjos valstiečiais: revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus?
Mūsiškė maistologinė revoliucija pirmiausiai suryja tuos, kurie niekuo dėti: moko saikingai gerti ir valgyti. Ji išplėšo žurnalų puslapius, bet su bambaliais neskuba. Kuria naujo tipo valgytoją, bet prieš tai sunaikina elitą. Daro taip, kaip darė Anastasas Ivanovičius ir kiti maisto čekistai. O elitas, koks jis bebūtų plonas ir silpnas, elitas galėtų pasitarnauti kilniems maistologinės revoliucijos tikslams. Galėtų šviesti ir auklėti, plėstis, augti.
Direktyvomis ir uždarais susirinkimais kuriama sveikos mitybos koncepcija yra muilo burbulas. Ministerinio piaro produktas, kurio nesupras tie, kuriems jis taikomas. Yra toks senas, nelabai švankus, bet teisingas anekdotas apie geografijos mokytoją, kuris į neklaužadų klasę atsineša gaublį ir klausia: „Žinote, kas tai yra?“ Mokiniai net galvos nepasuka. Kitą dieną mokytojas vėl kreipiasi į mokinius: „Turiu du daiktus – prezervatyvą ir gaublį, ar žinote, kas tai yra?“ Marytė kelia ranką: „Tamsta mokytojau, o kas yra gaublys?“ Ir tada mokytojas pradeda dėstyti geografiją.
Mūsų jaunimas žino, kas yra surimi maki, gong bao kiauliena, vasabis, burita ir visokios kitokios velniavos. Bet nežino, kas yra staltiesės ritmas, alyvuogių aliejus, mineralinis vanduo, sūris iš nepasterizuoto pieno. Kas paaiškins – tie, kurie moka įtaigiai kalbėti jaunimo kalba, ar ministerinio piaro kūrėjai?
Šiandien – vyno ukazas, rytoj – druskos ir cukraus ukazai, kitais metais – Napoleono (torto) direktyva, kuriai, matyt, neprieštaraus PSO. Jie suvaldys mūsų šaldytuvą, o tada mus valdys. Per maistą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Grįžtame?
