Vis dėlto svarbiausia naujiena yra ši: trečioji eurozonos valstybė – Italija – pagaliau pajudėjo iš mirties taško. Bevaldystė Romoje baigėsi. Savo gilumu ji stebino netgi prie valdžios krizių įpratusius italus. Amžinojo miesto gyventojai šį pavasarį kalbėjo: „Popiežiaus nėra, parlamento nėra, vyriausybės nėra, prezidentas išeina. Kas lieka? Krizė, Koliziejus ir, ačiū Dievui, turistai.“
Vatikanas gerokai greičiau ir efektingiau susitvarkė su valdžios kaita. Pasaulietinei valdžiai Šventoji dvasia aiškiai nenorėjo patarti, tad itališkas politinių aistrų spektaklis užtruko 62 dienas.
Vatikanas gerokai greičiau ir efektingiau susitvarkė su valdžios kaita. Pasaulietinei valdžiai Šventoji dvasia aiškiai nenorėjo patarti, tad itališkas politinių aistrų spektaklis užtruko 62 dienas. Jeigu tiek Vatikane užsitęstų konklava, pasauliečiai rodytų pirštais.
Bet šįsyk juokėsi katalikai. Ne tiek juokėsi, kiek kantriai laukė naujos valdžios, kuri pagaliau imtųsi tvarkyti žemiškus 60 milijonų gyventojų valstybės reikalus.
Juos tvarkyti norėjo daug kas. Rankoves buvo pasiraitoję demokratais pasivadinę komunistai. Kumščius sugniaužę jau laikė populistai ir jų barzdotasis lyderis Beppe Grillo. Jis šiaip skelbiasi komiku, bet kalba kaip kovinių filmų herojus. Ir, žinoma, ilgametis Italijos reikalų tvarkytojas milijardierius Silvio Berlusconi.
Štai kodėl Europa, Briuselis, Europos centrinis bankas, akcijų biržos su nerimu stebėjo Romos pasaulietinės valdžios konklavą, kurią ne tik Šventoji dvasia, bet ir racionali politinė logika retsykiais apleisdavo.
Bet stebuklas galiausiai įvyko. Italija buvo viena labiausiai politizuotų Europos valstybių. Čia net futbolo sirgaliai komandas renkasi pagal ideologinį atspalvį: kairieji serga už kraujo spalvos „Livorno“, dešinieji – už „Milan“, smarkiai dešinieji – už „Lazio“.
Dar visai neseniai S.Berlusconi aiškino, kad komunistai valgo ne spagečius, o vaikus, ir jo elektoratui priklausiančios namų šeimininkės pašokdavo iš siaubo.Tuo tarpu kairėn žvairuojanti universitetų profesūra įrodinėjo, kad S.Berlusconiui milijardus sukrovė „Cosa Nostra“.
Visas šis aukštos politinės įtampos spektaklis truko 20 metų. Jo metu buvo visko: deputatai parlamente mėtydavo vienas kitam į veidą virtą dešrą „mortadella“, tampydavo už plaukų, laistydavosi putojančiu „prosecco“.
Spektaklis baigėsi. Ramu. Europos antikomunistas Nr. 1 Silvio šypsosi ir spaudžia ranką naujajam premjerui Enrico Letta, kuris dar visai neseniai buvo ekskomunistų antrasis sekretorius. Pasirašyta taika.
Komikas Beppe sako, kad istorinis kairiųjų susimetimas su Berlusconi partijos turčiais yra eilinė „bunga bunga“. Gašlus politinis susiporavimas, skirtas eiliniams žmonėms ir Europos centriniam bankui apmauti.
Bet ji tokia neįtikėtina, jog Antikos dramas kasdien regėję italai net nesuvokia – smagi čia ta ramybė, o gal ne prieš gera. Komikas Beppe sako, kad istorinis kairiųjų susimetimas su Berlusconi partijos turčiais yra eilinė „bunga bunga“. Gašlus politinis susiporavimas, skirtas eiliniams žmonėms ir Europos centriniam bankui apmauti.
Ar teisus niūrusis komikas Beppe, paaiškės greitai. Nes S.Berlusconi ir toliau nori, kad jį mylėtų namų šeimininkės, „Mediaset“ mokamų televizijos kanalų neįperkantis vidurinis sluoksnis, „Milan“ fanai.
Todėl jis reikalauja dviejų beveik neįmanomų dalykų. Pirmas – panaikinti itališkojo kubiliaus – Mario Monti įvestą nekilnojamojo turto mokestį pagrindiniam būstui.
Antras: sugrąžinti žmonėms jau surinktus pinigus. Šis tėviškas gerumas valstybės iždui kainuotų apie 7-8 mlrd. eurų. Bet ten ir taip žioji du trilijonai eurų viešojo sektoriaus skolos. Kas tada atsitiks su Italija? Su Amžinuoju miestu? Su eurozona? Su mumis?
Šiuo klausimu anglų vienuolis Beda kažin kada bambėjo: „Kol bus Koliziejus, tol bus Roma. Kai grius Koliziejus, grius ir Roma. Bet kai grius Roma, nebeliks ir pasaulio“. Apie eurą ir akcijų biržas vienuolis nieko neužsiminė. Bet dėl visa ko būkime budrūs. Ir sekime žinias iš Romos.
