Be to mažo drabužėlio toliau miegamojo nenukeliausi, – finansų analitikas teisus. Visa kita – asmeninių ir giliai intymių prioritetų reikalas, kurį mato apatinių savininkas, na, gal dar kažkas tam tikrais atvejais mato. Automobilis – visų akyse netgi tada, kai stovi nenaudojamas, daugelis todėl jį ir perka ne tiek kaip patogią susisiekimo priemonę, o kaip galingą poveikio aplinkiniams instrumentą.
Na, kokio dydžio jūsų poveikis aplinkiniams? Žiūrime į mašiną ir viską matome, viską žinome.
Mes jau išmokome pamoką – apatinių klausimas niekaip negali atsidurti greta mašinos.
Vis tik pono Ž.Maurico loginį kalambūrą pasukčiau truputį kitaip: jeigu jau nauji apatiniai, – tai kodėl riebalų mišinys? Arba tortas su palmių branduolių aliejumi? Arba dešra su kalio nitritu?
Mes jau išmokome pamoką – apatinių klausimas niekaip negali atsidurti greta mašinos. Lygiai kaip riebalai, kuriais ryte gardiname košę – jie tokie menkai matomi, menkai strateginiai, menkai aktualūs, panašiai kaip ir dėvimų kelnaičių logotipas, kilmė, kaina, vertė ir nusidėvėjimas.
Apatinių kelnaičių arba triusikų (nelabai normiškai, bet meiliai apatinį trikotažą debatuose įvardijo komentatoriai) situacija yra žymiai geresnė negu, pavyzdžiui, sviesto. Drabužio vertė, kad ir nelabai didelė, bet kurį laiką išlieka, – tol kol jis susiskalbia arba nusibosta, ir tenka pirkti naują, nors ponas Mauricas nerekomenduoja. Sviesto vertės gyvenimas žymiai trumpesnis: kažkiek pabūna šaldytuve, paskui labai trumpai gyvuoja ant duonos arba košėje, – o tada viskas. Sviesto nebėra. Jis keičia būvį, tampa kalorijomis, vitaminais, baltymais, riebalais. Patys žinote, kuo tampa...
Taigi, dar kartą kartoju klausimą: jeigu ant kūno – nauji apatiniai, garaže – apynaujis automobilis, tai kodėl į kūną – sumautas pramoninis šlamštas?
Vertybių sistemoje pagal poną Mauricą investicijos naujam automobiliui yra atvirkščiai proporcingos investicijoms apatiniam trikotažui. Puiku. Vis tik nedrįstu net įsivaizduoti, kaip šioje vertybių sistemoje galėtų atrodyti investicija į sviestą. Sviestas šiuo atveju yra kokybiško maisto paradigma: vienoje vertybinės skalės pusėje – kokybiškas sviestas iš žalio pieno, kitoje – pigus sviesto pakaitalas arba riebalų mišinys.
Taigi, dar kartą kartoju klausimą: jeigu ant kūno – nauji apatiniai, garaže – apynaujis automobilis, tai kodėl į kūną – sumautas pramoninis šlamštas? Kodėl?
Kol sugalvosite atsakymą prisipažinsiu, kad ne aš pirmas sugalvojau šį „arba – arba“. Prieš kokius dešimt metų „Lėto maisto“ judėjimo lyderis Carlo Petrini „Slow Food“ suvažiavime Turine pasakė: „Nejaugi mes jau nusiritome iki to, kad lengva ranka išleidžiame 30 eurų mados logotipu papuoštoms mutande (it. kelnaitės), bet mums gaila tų 30 eurų rankų darbo brandintam prosciutto (kumpis)?“ Oho, koks tada sukilo skandalas. Mados šalininkai aiškino, kad verta dėvėti apatinius kainuojančius ne 30, o 100 eurų. Maisto „lėtieji“ aršiai gynė kumpius. Apie automobilius kažkodėl niekas net neužsiminė.
Jau senokai pastebėjau, kad mus valdo investicinės piramidės viršūnėje atsidūręs automobilis – naujas pas estus, pagyvenęs pas mus. Todėl susidomėjęs stebiu, kas vyksta tais atvejais, kai ši investicinė piramidė ima ir sugriūna. Tarkime, išlipa lietuvis arba estas iš lėktuvo Neapolio arba Bilbao oro uoste ir važiuoja pasidairyti po miestą. Ką jis mato? Mato neveikiančią pono Maurico vertybių sistemą, mato sugriuvusią investicinę piramidę: gatvėse burzgi seni kledarai.
Tada girdžiu pasipiktinimo kupiną šūksmą: „O Dieve, – kas čia per mašinos! Gėdingai aptrinti fiatai ir seatai! Kaip jiems negėda?“ Naujų ir senų mersedesų savininkai mato žmones, kurie perka visiškai nepigų apatinį trikotažą. Ir galiausiai – mato žmones, kurie mažose krautuvėse perka, gamina ir valgo brangų, kokybišką maistą.
Ponas Mauricas šioje vietoje rūgščiai šyptelėtų ir pradėtų pasakoti apie Pietų Europos valstybių – Graikijos, Italijos, Portugalijos, Ispanijos finansinius rodiklius: stagnuojantį BVP, didžiulę ir nemažėjančią valstybės sektoriaus skolą, žemą paskolos lakštų pajamingumą ir kitas chroniškas „gurmė“ šalių ligas.
Mes esame geresni. Žymiai geresni, bent jau ekonominio pajėgumo rodikliai taip sako: labai maža valstybės skola, sparčiai augantis BVP, harmoningai didėjantys atlyginimai. Ką ten tie graikai, ką ten tie portugalai... Na, o jeigu žvilgtelėsime į gatves ir į automobilius, tai Neapoliui, Sevilijai, Lisabonai, Salonikams teks slėptis. Žiūrėdami į jų solidžias ponias vairuojančias mažus, senus seatus ir fiatus (pas mus jaunos moterys vairuoja Dakaro trasoms tinkamus visureigius), jau lyg ir galime skanduoti „gėda!“
Jeigu ponas Mauricas dirbtų kokio nors „Banco di Napoli“ vyriausiuoju analitiku, jis, manau, paaiškintų tiems žmonėms teisingą požiūrį į naujus ir senus automobilius. Ir tie žmonės nebeuždarinėtų banko pietų pertraukai, kuri trunka porą valandų, jie nebelėktų valgyti buivolių pieno mocarelų po 15 – 20 eurų už kg ir nebegardintų jų alyvuogių aliejumi po 15 – 20 eurų už litrą, na, o vietoje baltojo Kampanijos „fiano“ gurkšnotų vandenuką su ąsotėlyje užraugtomis citrinomis po 1 eurą.
O kol kas ES pirštas nukreiptas į mus: didžiausia socialinė atskirtis! Briuselio analitikai stebisi: žiūrim į makroekonomikos rodiklius ir nieko ten blogo nematome – viskas idealu, viskas drausminga, viskas šviesu. Na, naujais auto šiek tiek atsiliekame nuo estų, bet o ką – dar keletas metų, dar keli rimtų analitikų išgėdinimai ir mes juos užlizinguosime! Gal net kažkuris kandidatas į prezidentus įrašys į savo programą: lietuvis be lizingo užtraukia gėdą sau, šeimai ir valstybei!
Socialinė atskirtis žinote, kur matosi? Ne gatvėse, ne parkinguose, ne greitkeliuose. O lėkštėse. Virtuvėse. Todėl aš sau leisiu papildyti p. Mauricą naujomis tezėmis.
-
Jeigu daugiau investuosite į kokybišką maistą – mažiau sirgsite. Mažiau išleisite farmacijai, mokamai ir nemokamai medicinai. Gyvensite ilgiau negu jūsų korozijai atsparus auto!
-
Jeigu daugiau investuosite į kokybišką maistą – pajusite gyvenimo džiaugsmą, tapsite atsparesni depresijai. Lietuvoje sumažės savižudybių!
-
Jeigu investuosite į maistą, daugiau laiko praleisite su šeima, su tėvais ir su vaikais. Įsivaizduojate – laiminga Lietuva prie stalo?
-
Jeigu investuosite ne į gumą, metalą ir plastmasę, o į šviežią pieną, daržoves, mėsą – sugrįšime kartu su ūkininkais, su tradiciniais produktais prie to, kas vadinama savita maisto kultūra.
