Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: Juodasis restoraninių banalybių reitingas

Yra toks prancūziškas posakis „déjà vu“. Pažodžiui išvertus, – jau matyta, regėta. Bent kartą turbūt visiems pasitaikė išgyventi keistą jausmą: tai, ką dabar matome, kažkada jau lyg ir matyta, regėta, patirta. Psichologai sako, kad mūsų prisiminimai dažniausiai meluoja ir tiek. Aš išgyvenu įkyrųjį „déjà vu“, atėjęs į restoraną ir atsivertęs valgiaraštį. Tiksliai žinau, kad psichologai neteisūs.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 1 Virtuvė

Bet būna ir taip, kad valgiaraščio nereikia nė atsiversti. Tarsi aiškiaregys galiu pasakyti, kas jame parašyta. Ne visada, žinoma. Bet iš dešimties aplankytų restoranų, manau, kokių septynių aštuonių meniu galiu atspėti. Kartais netgi pamąstau: kuriems galams kiekvienam restoranui spausdinti savus valgiaraščius, jeigu užtektų vieno – globalaus?  Reikėtų tik kainas prie interjero pritaikyti, o visa kita bus nuostabus gastronominis „déjà vu“.

Kuriems galams kiekvienam restoranui spausdinti savus valgiaraščius, jeigu užtektų vieno – globalaus?  Reikėtų tik kainas prie interjero pritaikyti, o visa kita bus nuostabus gastronominis „déjà vu“.

Štai keletas iki gyvo kaulo įkyrėjusių  banalybių, kurias dvi savaites viešėdamas Lietuvoje regėjau kone visur – sostinėje, provincijoje, kukliose užeigose, prabangiuose restoranuose.    

Manau, mums nereikia jokio „Michelin“ gido. Užtektų, kad restorane nebūtų tų nusibodusių dalykėlių.  Kai kurie jų gal ir nebūtų blogybė, jeigu pasitaikytų šen bei ten. 

Bet pas mus tie  „déjà vu“ tampa gastronomine nelaime,  negailestingais valgiaraščių parazitais, kurie tyliai naikina virėjų kūrybiškumą ir restoranų klientų išprusimą.

Karpačas. Grafienė Amalia Nani Mocenigo turbūt nė nesapnavo, kad improvizacija mėsos tema, skirta jos mažakraujystės problemoms spręsti, praėjus kone šimtmečiui taps vienos tolimos valstybės nacionaliniu patiekalu. 

Tuos Lietuvos restoranus, kurių valgiaraštyje nėra įrašo „carpaccio“ arba „karpačas“ derėtų pažymėti specialiu lipduku. Už drąsą! Už kulinarinę fantaziją!  

Tačiau drąsos būtent mūsų restoranams ir trūksta. Jie bijo, kad klientas neradęs karpačo, apskųs restoraną kokiai nors inspekcijai ar tarnybai.  Bijo, kad klientas neradęs karpačo ims trypti kojomis. Ir todėl išradinėja vis naujus karpačo variantus.

Pavyzdžiui, agurkų karpačą. Anksčiau ar vėliau, matyt, atsiras ir specialus lietuviškojo karpačo registras. O aš laukiu, kad atsirastų bent vienas restoranas, kuris aiškiai ir nedviprasmiškai paskelbtų karą šitai iki koktumo nusibodusiai banalybei.    

Persikraustęs iš kuklios šaltibarščių lėkštės į prabangų užkandžių porcelianą, jo malonybė burokėlis pakeitė rūbą. Tapo karpaču. Pakeitė būvį – susikaramelizavo. Ir dar daug virsmų patyrė. Viskas gerai, bet parodykite man bent vieną normalų restoraną be burokėlių.

Cezario salotos.  Jeigu draudikai, bankų klerkai, ministerijų valdininkai per pietų pertrauką trokšta pasijusti cezariais, restoranai, galimas daiktas, yra nekalti.  Būtų dar labiau nekalti, jeigu tą patiekalą su salotų lapais ir kepinta duona pavadintų paprastai – „salotos“.

Betgi ne, taip kukliai pavadinto patiekalo turbūt niekas nevalgys, tai imam ir padarom visus cezariais.  Tokiu būdu Meksikoje gimusio italo emigranto Cesare Cardini išrastas negudrus receptas tampa privalomu Lietuvai ir lietuviams.

Patarimas: jeigu restorano valgiaraštyje matote „Cezario salotas“, – venkite jo. Virėjo fantazija lygi nuliui.

Makaronai su vištiena. Kiek Lietuvą pasiglemžusi italų virtuvė – čia, matyt, kito straipsnio tema. Tačiau spagečiai su vištiena yra tipiškas Londoną lankančių turistų patiekalas.  

Kulinarinis erzacas, kurio griebiasi virėjai, nesumetantys kaip į vieną visumą sujungti du nesujungiamus ingredientus – vištieną ir makaronus.  Pas mus jis smagiai prigijo, nes vištų yra, o su makaronais – problema. Nelabai juos valgo.  Žinoma, yra manančių, kad spagečiai skaniausi su kečupu. Visaip yra manančių... Jiems ir yra skirti restoranai, siūlantys pastą su vištiena.

Foie gras.  Peržiūrėjęs keleto restorano meniu, taip ir nesupratau, kur esu. Lietuva tapo antruoju Perigoru? Restoranas be „foie gras“ – riebių ančių ar žąsų kepenėlių tampa retenybe. Kyla esminis klausimas: jeigu pavadiname kepenėles prancūziškai, tai turėtų reikšti, kad valgysime autentišką Prancūzijoje pagamintą produktą? Žąsys, antys – prancūziškos? O gal vengriškos, nes vengrai augina kone pusę žąsų prancūzams, bet prancūzai tuo nesigiria labai.  O gal?

Trumai. Čia turime reikalą su kulinarine naujiena. Bet ji žaibiškai, tarsi galingas virusas sugriebė visus svarbesnius restoranus. Ir netgi kuklesnieji nelabai gali apsieiti be trumų. Jeigu nėra Albos baltųjų, tai bus bent jau sviestas su trumais. Arba alyvuogių aliejus su trumais. 

Kas neturi trumų, tas į meniu įrašo triumus. Vieno garsaus lietuviško kurorto labai labai prabangiame restorane radau įrašą meniu: „triumai“. Paklausiau, kas tai būtų per daiktas, man atsakė: „Tokie grybai.“ Puiku. O aš galvojau, kad laivo viduriai.

Burokėliai.  Lietuviškas „top“ kulinarijos atributas, be kurio negyvena nė vienas restoranas. Persikraustęs iš kuklios šaltibarščių lėkštės į prabangų užkandžių porcelianą, jo malonybė burokėlis pakeitė rūbą. Tapo karpaču. Pakeitė būvį – susikaramelizavo. Ir dar daug virsmų patyrė. Viskas gerai, bet parodykite man bent vieną normalų restoraną be burokėlių.  Pirmas klausimas, kurį vertėtų užduoti restorane padavėjui: „Ar burokėlių turite?“. Jeigu turi, vadinas, galime diagnozuoti: absoliuti fantazijos stoka.

Pirmas klausimas, kurį vertėtų užduoti restorane padavėjui: „Ar burokėlių turite?“. Jeigu turi, vadinas, galime diagnozuoti: absoliuti fantazijos stoka.

Baravykai.  Kaip druska ant stalo. Kaip duona. Kaip burokėliai.

Nėra restorano, kuriame nebūtų ko nors iš baravykų. Niekas nesismulkina tikslindamas, koks yra baravykų būvis – džiovinti, rauginti, šaldyti. Baravykai ir tiek.

Prie baravykų tinka viskas, ko nesugeba suderinti virėjas – parmezanas, krevetės, gražgarstės. Netgi trumai...

Aš ne prieš baravykus. Bet reikėtų eiti giliau į mišką. Giliau miške – mažiau gastronominių stereotipų. Daugiau įvairių grybų. Kiek yra restoranų, kurie siūlo žaliuokių, kazlėkų, bobausių, kelmučių, raudonviršių, rudmėsių?

Praneškite, būtinai apsilankysiu. O baravyko laukia liūdnas likimas: tapti banalybe, pievagrybiu. Na, geriausiu atveju „déjà vu“.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos