Pica. Daug kas ją keikia, esą – itališkas šlamštmaistis, toks pat kaip mėsainiai, kečupas ir gruzdintos bulvytės. Bet tai yra netiesa.
Praėjusią savaitę su keliais bičiuliais Neapolyje užsukome į 1901 metais atidarytą piceriją „Starita“, ir pasaulio nemažai matę bičiuliai paragavę aiktelėjo: „Čia tai bent valgis!“
Iš tiesų: neapolietiškoji pica „verace napoletana“ yra turbūt labiausiai interpretuotas, kopijuotas, falsifikuotas, išniekintas valgis planetoje. Bet vis vien – mylimas ir valgomas. Neapoliečiai surinko 850 000 parašų ir įteikė UNESCO su prašymu paskelbti picą pasaulio kultūros paveldu.
Kol tai įvyks mes, lietuviai, dar suvalgysime daug picų, skirstysime jas į šeimynines bei vaikiškas ir krausime ant jų viską, ko neapoliečiai košmare nesusapnuotų. Ir vis dėlto: jeigu vieną dieną neliktų Lietuvoje picerijų – paskaičiuokime, kiek BVP prapultų, kiek tūkstančių žmonių liktų be darbo!
Neapolietiškoji pica „verace napoletana“ yra turbūt labiausiai interpretuotas, kopijuotas, falsifikuotas, išniekintas valgis planetoje.
Ledai. Karščiai – čia pat. Valgysime ledus, dėkosime Italijai ir Francesco Procopio dei Coltelli.
Šis virtuvės šefas iš Sicilijos, kurio vardas – sudėtingas, o likimas – įspūdingas, pirmąją ledų kūrėjo licenciją gavo iš paties Liudviko XIV rankų. Jis 1686 metais išrado ledus ir Paryžiuje atidarė pirmąją istorijoje ledainę – „Cafe‘ Procope“, kuri, beje, veikia iki šiol. Procopio tėvynė Italija yra „gelato artigianale“ – naminių ledų gamybos lyderė. O „artigianale“ ledai – tai visai kita skonio opera, lyginant su pramoniniais. Kaip ten bebūtų – vasara be italų atradimo yra nelabai vasara.
Espreso kava. Be šito italų išradimo Lietuva ir ypač intelektinė jos dalis į priekį nevažiuotų.
Nevyktų geri ir blogi politikos procesai, studentams nesisektų egzaminų sesija, dėstytojai per egzaminus užmigtų, o Lietuvos panelės ir ponios suprastų, koks liūdnas gyvenimas be to, ką jos vadina „latė“. Itališki kavos aparatai ir kavos malūnėlių burzgimas iš mūsų padarė tikrus vakariečius, mes paprasčiausiai atsitvėrėme itališko espreso siena nuo rytietiškosios „čiajaus“ kultūros.
EXPO paroda. Ji įvyko Milane ir buvo skirta maistui. Mano kolegos britai iš Užsienio spaudos asociacijos atlaidžiai mosavo rankomis, esą kas daugiau jei ne Italija galėjo imtis tokios sunkiai virškinamos pasaulinės parodos temos.
Na, bet visas pasaulis su savo maisto koncepcijomis sulėkė į Milaną, įskaitant ir britus. Įskaitant ir mus. Buvome pusę metų ir rodėme Milanui, pasauliui savo sūrius, duoną, alų ir cepelinus.
Itališki kavos aparatai ir kavos malūnėlių burzgimas iš mūsų padarė tikrus vakariečius, mes paprasčiausiai atsitvėrėme itališko espreso siena nuo rytietiškosios „čiajaus“ kultūros.
Kalafiorai. Taip, be jų nebūtų kilęs nacionalinis maisto kainų sambrūzdis. Paklausite – o kuo čia dėta Italija? Kaip tai kuo?
Jeigu ne Bario princesė Bona Sforca, kažin kaip ten su kalafiorais būtų buvę. Šiaip ar taip jai – Žygimanto Senojo žmonai reikia dėkoti už tai, kad vykdama iš Neapolio prigriebė keletą cavolfiore (it. kalafioras). Už tai, kad pradėjome valgyti kaip italai – salotas su alyvuogių aliejumi, špinatus, pomidorus ir kitas Pietų pasaulio lengvybes.
„Slow Food“. Tai labai svarbi Italijos dovana pasauliui. Ją maloniai priėmė 120 tūkstančių lėto maisto maniakų iš šimto šalių.
Pas mus „Slow Food“ kol kas – labiau teorija nei praktika. Kažką girdėjome, bet vis dar dairomės, – kurioje varpinėje. Kai galutinai užsisušinsime ir apsimėsaininsime, tada į mūsų padangę ateis „Slow Food“. Panašiai buvo ir Italijoje. Prieš keletą metų Milane buvo daugiau japoniškų restoranų, negu užeigų su „risotto milanese“ valgiaraštyje. Lėtas maistas atėjo ir išgelbėjo Milaną. Išgelbės ir mus.
Gastronominis fanatizmas. Pabūkime nuolankūs ir iš Italijos pasimokykime gastronominio fanatizmo.
Kavarsko koldūnų fanai turėtų nuolat peštis su Viduklės koldūnų mėgėjais. Turėtų kilti gastronominė įtampa, kuri tiesiogiai nuvestų tiek Kavarską, tiek Viduklę link tobulumo.
Koks tai reiškinys? Aiškinu: Kavarsko koldūnai turėtų tapti beprotiško garbintojų rato feisbuke ir tikrovėje objektu. Su jais turėtų konkuruoti Viduklės koldūnai, jie turėtų žūtbūt pralenkti konkurentus ir tapti pačiais geriausiais Lietuvos koldūnais. Kavarsko koldūnų fanai turėtų nuolat peštis su Viduklės koldūnų mėgėjais. Turėtų kilti gastronominė įtampa, kuri tiesiogiai nuvestų tiek Kavarską, tiek Viduklę link tobulumo. Italijoje tokia įtampa yra įprastas dalykas. Pabandykite Parmoje papostringauti apie San Daniele kumpius. Ir atvirkščiai.
Maisto kokybė. Dėl jos Italijoje kraustosi iš proto visi – garsūs restoranų šefai ir eilinės namų šeimininkės.
Žmonių gastronominis sąmoningumas – itin aukšto lygio, todėl didieji prekybos tinklai nelabai sugeba apdumti savo pirkėjus. Taip yra todėl, kad žmonės taupo ne išmaniajam telefonui, o malkų krosnyje keptai duonai, sūriams iš šviežio nepasterizuoto pieno, jūroje sužvejotoms, o ne augintoms žuvims. Rezultatas? Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė aukščiausia Europoje – 80 metų. Mums iki šio skaičiaus dar teks prakaituoti.
Šefai, nesižudantys dėl „Michelin“ žvaigždžių. Kadangi pas mus žvaigždėtų šefų nėra, tai problemos lyg ir nėra. Bet gal bus – ką čia gali žinoti.
Šiaip ar taip, didžiuma mūsų virtuvės šefų nori stebinti kulinarijos efektais, nori žongliruoti gudrybėmis ir maistine egzotika. Garsiausi Italijos šefai stebina pasaulį tuo, kad nesivaiko „Michelin“ žvaigždžių, lieka ištikimi savo teritorijai, savo produktams, tradicijoms, maisto kokybei. Antrasis pasaulio šefas Massimo Bottura turi tris „Michelin“ žvaigždes, bet interpretuoja patį neišvaizdžiausią kasdienybės produktą – virtą dešrą „mortadella“.
Valdžia, kuri serga ne tik už garsius sportininkus. Šito irgi mums trūksta.
Kai kažkas Europoje atplaukia pirmas arba nubėga antras, kyla furoras: valdžia lenkiasi, dėkoja, fotografuojasi. Kai varškės sūris pelno Europos saugomos geografinės kilmės nuorodą, nevyksta nieko panašaus. Italijoje premjeras kviečiasi virtuvės šefus pas save į kabinetą ir klausinėja jų, kaip jiems sekasi. Italijoje žemės ūkio ministras, išgirdęs, kad Briuselis nori leisti gaminti sūrius iš pieno miltelių, lekia į Briuselį ir šiepia savo itališkas iltis dėl savo sūrių, sūrininkų ir sūrių valgytojų. Mums tokių irgi reikia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Apie maisto kritikus
