Patriotizmas yra tokia graži, nepagydoma liga. Vienas jos simptomų – įrašas „made in...“ nepakartojamų, unikalių, tam tikroje vietoje pagamintų daiktų etiketėse.
Bet didžiausias erzelis sklinda iš sūrių, vyno ir kumpių pasaulio. Gastronominis patriotizmas. Pats žodis patriotizmas į mūsų ir kitas kalbas atkeliavo iš Romos: lotyniškai patria – tėvų žemė. Kažin ar verta su vėliava rankose aiškintis, kuri patria gamina geriausias padangas arba skalbykles. Vėliavos ir blizgančių akių reikės kitur: kai teks ginčytis dėl to, kas vienoje ar kitoje patria (tėvų žemėje) auginama, gaminama, išspaudžiama, padedama ant lėkštės, įpilama į taures.
Įvairių gastronominių patria susidūrimai vyksta netaupant nei pinigų, nei emocijų. Prancūzas niekada nepirks itališko „prosecco“, nors šampanas gerokai brangesnis. Šveicaras nevalgys prancūziško ementalio, nors anas pigesnis. Italas niekada nepirks prancūziškų spagečių, kokie jie bebūtų pigūs. Ispanas neiškeis savo „jamono“ į pigesnį Parmos kumpį. Čekų alaus mėgėjas vargu ar žiūrės į pigesnį kaimyno lenko alų. Kaimynas lenkas...
Būna, kad gastronominis patriotizmas perauga į gastronominį šovinizmą, bet tai nėra pats blogiausias atvejis. Tarkime, Prancūzijoje itališko vyno nenusipirksi. Ir atvirkščiai.
Stop. Tarkime, vieną gražią dieną „Maxima“ sumažina maisto kainas 30–40 proc. arba dar daugiau. Arba vieną labai gražią dieną vyriausybė tris kartus sumažina PVM mėsai, pienui, sausainiams. Ką tada daro lenkas? Nustoja valgyti „Kelbasa padwawelska“ ir atveria šaldytuvo dureles lietuviškai „Bočių“ dešrai? O karavanai išalkusių lenkų sekmadienio rytą, užuot keliavę į bažnyčią, šturmuoja Lazdijų, Druskininkų prekybos centrus? Nežinau. Gal Punsko lietuviai žino, kaip čia būtų?
Būna, kad gastronominis patriotizmas perauga į gastronominį šovinizmą, bet tai nėra pats blogiausias atvejis. Tarkime, Prancūzijoje itališko vyno nenusipirksi. Ir atvirkščiai. Ir tai dar ne viskas. Kartais atsitinka taip, kad valstybėje įsižiebia daugybė gastronominio patriotizmo kibirkščių. Regionas prieš regioną, miestas prieš miestą, slėnis prieš slėnį, kaimas prieš kaimą. Ir tai yra nuostabu.
Mano draugai iš Turino (Pjemonto sostinė) sako, kad nieko nėra girdėję apie Toskanos regiono vyną. Negirdėjo ir girdėti nenori. Bičiuliai iš Florencijos (Toskanos sostinė) nustemba, kai pasakau, jog Pjemonte spaudžiamas neblogas „barolo“. Užtat, kai nuvažiuoju į Toskanos regiono miestuką Montepulčaną ir paklausiu miestelėnų, ką jie mano apie Montalčine spaudžiamą vyną, miestelėnai purto galvas ir sako, kad tokio negeria. Montalčinas nuo Montepulčano nutolęs 37 kilometrų atstumu.
Panašiai yra su sūriais. Tarp Bolonijos ir Romos – 4 valandos greitkeliu. Jeigu Bolonijoje restorane paprašysiu makaronų su avies pieno sūriu „pecorino“ mane nužvelgs kaip beprotį. Čia valdo parmezanas. Jeigu Romoje garsųjį „alla carbonara“ makaronų patiekalą norėsiu gardinti parmezanu, į mane vėlgi pažiūrės kaip į beprotį. Čia valdo „pecorino“ sūris.
Galima ir beveik privaloma patriotiškai sirgti už Lietuvos krepšinį, Lietuvos plaukikus, Lietuvos lenktynininkus. Sirgti už baltą varškės sūrį? Skamba gana keistai. Kone egzotiškai. Kartą iš pasaulinės „Slow Food“ sūrių parodos parašiau – gelbėkit, broliai latviai su savo „Janu siers“ išsigarsino ir pranoko lietuvišką baltą varškės sūrį. „Na ir kas čia tokio – juk ne Europos čempionatą pralaimėjome“, – ramino komentuotojai.
Šiaip ar taip, dienos nuo vasario 16 iki kovo 11 – palankios kalboms ir rašymui apie įvairius patriotizmus. Įskaitant gastronominį. Kaip aš jį įsivaizduoju? Gastronominis patriotizmas slypi mažuose ir dideliuose dalykuose.
Mažuose, kai prie vieno stalo retkarčiais pietauja trys kartos: seneliai, vaikai, anūkai. Kai seneliai neleidžia tam tikrų valgių gardinti kečupu ir sugeba anūkams paaiškinti kodėl. Mamos virtuvė visada yra mažas gastronominis patriotizmas. O gal net ir didelis.
Normalus gastronominis patriotizmas yra tada, kai vieno etnografinio regiono žmonės nuolat giriasi savo regiono duona, sūriais, patiekalais. Arba bent jau žino, kad tokių esama. Žavus gastronominis patriotizmas būtų, jeigu šiauriečiai (žemaičiai) nevalgytų ir neįsileistų pietiečių (dzūkų) valgių ir produktų. Juokauju...
Didelių dalykų gastronominis patriotizmas yra tada, kai valstybė milijonais remia ne tik krepšinį, bet ir unikalios duonos, sūrių, alaus gamintojus.
Geras, patikimas gastronominis patriotizmas, kai maži vieno regiono ūkininkai, pavyzdžiui, sūrininkai, susivienija į didelį regiono sūrių konsorciumą. Taip padarė „parmigiano reggiano“ gamintojai. Fantastiškas gastronominis patriotizmas yra tada, kai ūkininkas sako: aš sūrio negaminu. O darau savo rankomis. Taip, kaip liepia tradicijos ir sąžinė. Ir valgytojas – vartotojas šitai supranta.
Didelių dalykų gastronominis patriotizmas yra tada, kai valstybė milijonais remia ne tik krepšinį, bet ir unikalios duonos, sūrių, alaus gamintojus. Nulinis gastronominis patriotizmas yra tada, kai nacionalinėms gastronominėms vertybėms atstovauja didelis maisto fabrikas.
Tvarkingas gastronominis patriotizmas yra tada, kai didelio prekybos centro pardavėjos žino ir gali paaiškinti, kuo skiriasi lietuviškas produktas nuo užsienietiško. Ir dar tada, kai atskirų regionų prekybos centruose atsiranda to regiono produktų.
Sveikas, vakarietiškas gastronominis patriotizmas įsigali tada, kai valgytojas pakeičia valgymo strategiją. Vietoje „daug – pigiai – bet ko – iš bet kur“ atsiranda „mažiau – brangiau – aukščiausios kokybės – iš savo žemės“. Tada kiekviena užstalė tampa patria. Nebereikia nė vėliavų, užtat yra blizgančios akys, yra kvapas ir skonis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: „Kielbasa podwawelska“ ir pilvo pabėgėliai
