Paulius Jurkevičius: Kalėdų stebuklas pagal Verygą – vynas virsta degtine

„Kas geria vien tik vandenį, tas slepia kažkokią paslaptį“ – pasakė prancūzų simbolistas Charles'is Baudelaire'as. Nežinau, ką slepia Aurelijus Veryga. Bet šaltas daktaro įniršis, kuriuo jis triuškina Dievo vandenį – vyną ir kultūringąjį jo vartotojų sluoksnį rodo: kažkokios paslapties, matyt, iš tiesų esama.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Daugelis apžvalgininkų šią savaitę skaičiavo akcizus, lygino, dėliojo alaus ir degtinės kainų prognozes. Man labiau rūpi kultūrinis–gastronominis naujosios alkoholio politikos aspektas. Šiaip ar taip, esame Europos dalis. Šiaip ar taip, – katalikiškas kraštas. Šiaip ar taip, atrodo, lyg ir išsigelbėjome nuo tokios socializmo statybinės leksikos kaip „vienodas“, „kova“, „planas“.

Dekretinis silpnesnių gėrimų „pastiprinimas“ yra nei Skandinavija, nei Amerika. Ir netgi ne pijokaujanti Rusija. Alaus ir vyno virsmas degtine yra didelė mažos šalies beprotybė. Nenoriu būtų blogas pranašas, bet pagalvojau: svarbiausios metų šventės išvakarėse paskelbtas Aurelijaus Verygos akcizų ir svieto lyginimas kažin ar yra geras ženklas. Kažkas nesmagiai panašaus į Kalėdų stebuklą, bet atvirkščiai.

Daktaras Veryga Lietuvą skirsto ne pagal freudinę Id, Ego ir Superego asmenybės sistemą, o pagal suvartojimą – alkoholikai ir nevartojantys.

Evangelijoje pagal Joną pasakojama apie vestuvių įkarštyje pasibaigusį vyną. Toks įvykis šventės metu anais laikais buvo prakeikimo ir nelaimės ženklas. Viskas baigėsi tuo, kad vestuvininkai gavo ne tiek ir mažai – maždaug 600 litrų gero vyno: „Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos“. Jėzus liepė tuos indus pripilti vandens ir nešti puotos svečiams.

Evangelijos komentatoriai daugiau ar mažiau sutaria: vynas yra džiaugsmo, meilės, gyvybės simbolis. Daktaras Veryga Kalėdų išvakarėse kažkodėl pasakoja apie akcizų lyginimą ir apie „pigų ir stiprų alų plastikinėje taroje. Būtent tokį alų žmonės renkasi, kai nori pasiekti tam tikrą girtumo laipsnį“. Jis yra psichiatras ir į Lietuvą žvelgia psichiatro žvilgsniu. Tarkime, Sigmundas Freudas į žmones žiūrėjo per libido – asmenybės psichoseksualinės raidos prizmę. Tai labai specifinis žmonių matymo kampas.

Daktaras Veryga Lietuvą skirsto ne pagal freudinę Id, Ego ir Superego asmenybės sistemą, o pagal suvartojimą – alkoholikai ir nevartojantys.

Aš manau, čia šuo ir bus pakastas. Naujoji alkoholio politika ir jos autorius nenumato vidurinės vartotojų grandies. Yra į šulinius vaikus mėtantys degradai. Ir yra nieko negeriantys – abstinentai. Apie visus likusius A.Veryga atsiliepia taip: „Skonio reikalas“. Visi likusieji – tai aš ir mano FB draugai. Jų FB draugai. Vidurinioji klasė.

Jeigu paklausčiau jų „kada pastarąjį kartą buvai girtas?“ pagalvotų, kad girtas esu aš. O aš pastarąjį kartą girtas buvau 1987 metais. Baigęs universitetą įsidarbinau naujienų agentūros ELTA korespondentu Kaune ir kolegos man surengė „krikštynas“. Krikštijo ne raudonuoju „brunello di Montalcino“, o degtine.

Praėjo daug metų. Degtinės seniai nebegeriu. Vieną butelį ekologiško „Stumbro“ prieš pusantrų metų atvežė dovanų į Romą bičiuliai, bet jis nuobodžiauja vyno spintoje. Mano FB draugai irgi nebegeria degtinės. Ir, manau, nebūna girti.

Nuo 1987 iki 2017 praėjo kiek? Ne tiek ir mažai – trisdešimt metų. Pakankamai, kad vidurinioji klasė taptų kultūringų vartotojų sluoksniu. Vieni baigė someljė kursus, kiti ragavimo dalykų mokėsi savarankiškai, treti važinėjo po Europą ir lankė vyno ūkius. Visi daugiau ar mažiau orientavosi į vakarietišką santykio su alkoholiu standartą: ragavimas, o ne girtavimas. Vynas, o ne degtinė. Taurė, o ne stikliukas.

Daktaras Veryga, kurdamas savąjį stebuklą, suskirstė visuomenę į dvi priešingas grupes. Kadangi jis nemato skirtumo tarp vyno ir degtinės, o mato etilo alkoholį arba stiprų alų plastike, nieko kito nelieka, kaip padaryti išvadą: viduriniosios klasės ateitis – išnykimas. Psichiatro plane numatyta: Superego laimės prieš Ego. Pagal S.Freudą Superego yra ta supermoralioji asmenybės dalis atstovaujanti tam, kas idealu, labiau nei tam, kas realu. Ji sprendžia, kas yra teisinga, nustato visuomenės moralės standartus. Tuo tarpu Ego veikia pagal realybės principą analizuodamas psichinius procesus – tokius kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir visus kitus, padedančius orientuotis pasaulyje.

Daktaras Veryga skelbia karą: vienoje fronto pusėje – visai negeriantys ir jau išgydyti, kitoje – mėtantys vaikus į šulinį degradai. Bet alkoholio karuose ne visada laimi tie, kuriems skirta laimėti. Dažniausiai nukenčia tie, kuriuos buvo numatyta išgelbėti. Amerikiečiai užsimanė prohibicijos ir iš pradžių džiaugėsi: cirozės atvejų per pirmuosius dvejus draudimo metus sumažėjo 20 procentų. Per kitus penkis padidėjo 70 procentų.

Lietuviško tipo karas su vienam gyventojui tenkančiais statistiniais litrais yra pats keisčiausias visoje prohibicijos istorijoje. Užpuolama ne degtinė, o vynas, alus, silpnieji gėrimai. Akcizų patrankos taikiniu tampa vidurinioji klasė. Tie idealistai, kurie manėsi per trisdešimt metų supratę, kokiame vyne ieškoti vyšnių ir slyvų, kokiame – pipirų ir prieskonių aromato. Iš kokių taurių geriami brandūs raudonieji ir iš kokių – putojantys.

Daktaras Veryga šiuo klausimu yra nepalenkiamas: „Bergždžias dalykas ginčytis dėl skonio.“ Jis kuria naujo tipo alkoholio vartotoją. Tokį, kuris gers ne vyną, ne alų, ne konjaką, o etilo alkoholį. Jis stumdo akcizus taip, kad iš liūdnųjų 14 litrų gryno alkoholio, tenkančio vienam statistiniam lietuviui, galutinai išnyktų mizeriniai 4 litrai vyno, ir viską užlietų vienoda vieno laipsnio kaina.

Reikėtų ir daugiau praktinio pobūdžio skaičiavimų, pavyzdžiui: kiek reikia išgerti „plastikinio“ alaus, kad būtum girtas panašiai tiek, kiek būtum išgėręs puslitrį „Auksinės“. Tolimesni eksperimentai: kiek butelių „Chianti Classico DOCG“ reikėtų išgerti tam, kad pasiektum vieno išgerto „Jack Daniels“ girtumą? Arba: kiek reikėtų iššauti „Philipponat Grand Cru“ šampano butelių, kad būtum panašios formos, kaip ir išgėręs butelaitį „Kedrovaja zelionaja marka“?

Nebeliks alaus, vyno, šampano, degtinės lentynų. Visi gėrimai bus vienodi. Visų kainos bus pateiktos ne už butelį, o už vieną etilo alkoholio laipsnį.

Praktiški žmonės turėtų anksčiau ar vėliau pasufleruoti abstinentui A.Verygai: „Daktare, bet 0,75 litro talpos butelis „Chianti Classico“ kainuoja 7–8 eurus, o 0,7 litro „Kedrovaja zelionaja marka“ – 9. Tad atsakymas į klausimą – ką gersime norėdami pasiekti 8 alaus butelių girtumą lyg ir aiškus.“

Viešpatie, iki ko nusirito Superego... Man ir viduriniajai klasei ši alkoaritmetika yra nesuvokiama. Atstumianti. Svetima.

2021 metais, kai švęsime A.Verygos kovos už vienodų akcizų visoms gyventojų socialinėms grupėms penkmečio pabaigą, įėję į prekybos centrą, galimas daiktas, mažumėlę nustebsime. Nebeliks alaus, vyno, šampano, degtinės lentynų. Visi gėrimai bus vienodi. Visų kainos bus pateiktos ne už butelį, o už vieną etilo alkoholio laipsnį. Kad nesuklystume skaičiuodami, kaip smarkiai apsvaigsime išleidę 5 eurus.

„Meistrų šviesusis“ stovės šalia „Veuve Cliquot“. „Veuve Cliquot“ – šalia „Ananasų skonio sidro“ ir „Čepkelių trauktinės“. „Tignanello IGT Toscana“ atsidurs greta „Kalashnikov Premium Vodka“. Ir taip toliau. Daktare, liaukitės į Lietuvą žvelgti psichiatro akimis...

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kas nutiktų jeigu valgytume français, o gertume italiano?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis