Prisimenu pirmąjį po konklavos Pranciškaus pasirodymą sekmadienį šv.Petro aikštėje pro Apaštalinių rūmų langą. Viskas lyg ir normalu, viskas lyg ir pagal įprastą Vatikano kurijos protokolą – malda, palaiminimas. O paskui nei iš šio, nei iš to – bum: buon pranzo! Apstulbusi minia – dešimtys tūkstančių žmonių aikštėje prapliupo griausmingais plojimais. Tas paskutinis sekmadienio maldos akcentas, ta teologijai tolima formuluotė „skanių pietų!“ apstulbino urbi er orbi - miestą ir pasaulį.
Popiežius iš Amerikos norėtų sugrąžinti maisto vartotojus – ir tikinčius ir netikinčius prie stalo. Šį savaitgalį pontifikas bus tarp mūsų, tad pabandykime pasiaiškinti – ar mums tai svarbu? Kodėl galėtų būti svarbu? O gal svarbu tik Argentinai, gal tik italams skamba jo buon pranzo?
Skamba ir mums. Ir dar kaip skamba! Sveiko ir teisingo maisto nervas išjudino Lietuvą taip smarkiai, jog to nepastebi nebent kandidatai į prezidentūrą. Ligoninių pacientai, mažų vaikų ir mokinių tėvai, Dainų šventės dalyviai, Lenkijon pirkti lekiančios namų šeimininkės, patologinių draudimų nesuvokiantys žmonės išgirs sekmadienį šv.Petro įpėdinio linkėjimą „skanių pietų!“ ir susimąstys: hm, o ką tai galėtų reikšti?
Pranciškus yra vienas tų Bažnyčios hierarchų, kuris žino, ką reiškia pasigaminti pietus.
Pats pirmiausias dalykas, kurį mums – greičiausio pasaulyje interneto valstybei norėtų pasakyti Jorge Maria yra šis: sekmadienį reikia pietauti, džiaugtis maistu ir bendravimu. Ne virtualiai, o braukant duonos trupinius ant staltiesės. Sekmadienį reikia išnirti iš feisbuko, iš nuoširdumo on line, iš verksmingų užuojautų žinutėse ir top sąmojų paskyrose, iš dieviškų vaizdų instagrame.
Maistas yra tai, kuo reikia džiaugtis, nes tai nėra nuodėmė, ne, tai yra (kol kas) neuždraustas žemiškos kelionės malonumas. Tik gaila, kad pirminis pietų archetipas – šeimoje bendrai gaminamas maistas vis labiau tolsta nuo mūsų, vis labiau panėšėja į kalėdinę ar velykinę ikoną. Pranciškus yra vienas tų Bažnyčios hierarchų, kuris žino, ką reiškia pasigaminti pietus. Ir tai yra retas atvejis, kone stebuklas, nes netgi atokios parapijos klebonui dažniausiai gamina šeimininkė.
Mums, pasauliečiams mielą virtuvės vargą vis labiau pakeičia dienos pietūs, beprotiško ilgio prekybos centro salotų vitrina arba pica į namus. Netgi sekmadienį!
Įsivaizduokime tokį patiekalą: duonos minkštimu, parmezanu ir petražolėmis įdarytas kalmaras. Gerai skamba? Seilės teka? Puiku. Popiežius Pranciškus šį ganėtinai sudėtingą patiekalą ne kartą yra gaminęs. Arba imkime pjemontietišką rizotą su granapadano sūriu. Nieko labai sudėtingo, tereikia šiek tiek kantrybės ir įgūdžių, tereikia nusiteikti, kad pirmas rizotas bus prisvilęs, o antras suviręs. Visa tai puikiai žino išeivis iš Pjemonto Jorge Maria Bergoglio.
Argentinoje, jėzuitų kolegijoje Colegio Màximo tėvas Jorge auklėtinius stebindavo savo gamintu jautienos kepsniu asado. O juk tai irgi žinia mums – iki beprotybės susipykusiems ir pasidalinusiems į nesutaikomas veganų – mėsėdžių stovyklas.
Bet pati svarbiausia Pranciškaus žinia šiuolaikiniam valgytojui yra ši: jis valgo viską. Bet saikingai. Taigi, veganai ir laktovegetarai, sočiųjų riebalų fanai ir angliavandenių priešai, dietų maniakai, – nurimkite. Aštuntą dešimtį baigiantis Pranciškus nėra popiežius – supermenas, tačiau į mitybos feiko naujienas dėmesio nekreipia.
Lietuvoje dažnai girdžiu kaip moterys kalba: „Makaronai? O Dieve, juk tai kenksmingas maistas...“
Papasakokite šitas nesąmones Pranciškui. Gal pakvies į Vatikano valgyklą ir tada pamatysite, kad Dievas nepyksta ant tų, kurie valgo makaronus. Popiežius kol kas nepaskelbė enciklikos apie dietų aukas, nepasakė, kad dietos galbūt yra šėtono produktas. Bet pats laikosi saugiu atstumu nuo madingų mitybos teorijų.
Mums, pasauliečiams mielą virtuvės vargą vis labiau pakeičia dienos pietūs, beprotiško ilgio prekybos centro salotų vitrina arba pica į namus. Netgi sekmadienį!
Pranciškaus pontifikato kursas – link paprastumo. Maistas yra šios strategijos dalis. Todėl įsivaizduojantys Bažnyčios hierarcho pietų stalą konsulo Lukulo puotos kontekste turėtų liautis įsivaizdavę. Nes Pranciškus valgo Vatikano refektoriume – valgykloje. Kartais jį ir kitus visiškai eilinius Vatikano tarnautojus aptarnauja vienuolės, o kartais jis pats su padėklu stoja į eilę. Pats apsitarnauja. Kažkas paskaičiavo, kad pontifiko pietų (makaronų arba ryžių patiekalas, du kartus per savaitę – balta mėsa, du kartus – žuvis, daržovės, salotos, vienas kitas desertas, vaisiai, vyno taurė, mineralinis vanduo, duona) kaina (ne, ne savikaina) yra maždaug 10 eurų.
Ir jokių delikatesų, jokios prabangos, jokios garsaus virtuvės šefo auros.
Pranciškus labiausiai vertina Castelli Romani – užmiesčio Vatikano sodų ir daržų produkciją. Reikalauja, kad maisto tiekėjai atsižvelgtų į metų laikus. Popiežius dar griežtesnis dėl maisto likučių. Šiuo klausimu su J.M.Bergoglio neverta net ginčytis: iki kunigystės įžadų jis studijavo chemiją ir maisto technologiją. Iš Rio de Žaneiro į Romą jis pasikvietė chef delle favelas – lūšnynų šefę Reginą Tchelly. Ši moteris iš paties skurdžiausio Brazilijos didmiesčio rajono Vatikano virtuvėje dėsto kaip gaminti be maisto likučių ir beveik be atliekų.
Pranciškus gali pasigaminti įdarytą kalmarą, supranta maistą, vertina gerą virtuvę, moka džiaugtis skonio malonumais. Bet jis nėra gurmė. Tai mums irgi galėtų būti svarbu. Nes esame pasiskirstę į dvi grupes: vieni nekenčia maisto arba jam yra abejingi, antri – užsikėlę ant gastronominių išskirtinumų, poskonių analizės, elitinio maisto patetikos pjedestalo. Ar yra tų, kurie lieka ties viduriu – tarp pirmųjų ir antrųjų? Ar mes jų turime? Nes popiežius būtent jiems sako buon pranzo, skanių pietų.
Kitas svarbus dalykas, kurio derėtų pasimokyti iš Pranciškaus: nuosaiki vyno kultūra. Būsimiems jaunavedžiams Šv.Petro aikštėje popiežius primena: „Ar įsivaizduojate jungtuvių šventę, kuri baigiasi gurkšnojant arbatą? Ne, taip negerai. Be vyno nėra šventės!“
Težino premjeras, težino sveikatos ministras, težino visi vyno kultūros priešai, kurie norės bučiuoti popiežiui ranką: jūs bučiuosite vyno someljė ranką. Šį garbės titulą jam suteikė Italijos someljė asociacija. Baisu? Man irgi baisu, kad cenzūra išcenzūruos Pranciškaus požiūrį į vyną. Tegu pabando. „Aš – abstinentas? Ne. Geriu viso pasaulio vyną. Bet nedaug“ – kalbėjo popiežius į Vatikaną užsukusiems italų someljė ir vyndariams“.
Ar pasakys Pranciškus sekmadienį Kaune buon pranzo – skanių pietų? Aš tikiu, kad pasakys. Nes mums šiandien kaip niekada reikia būtent tokio Šventojo Tėvo palinkėjimo.
