Prašokęs paskutinę Vilniaus priemiesčio „Maximą“, po gero pusvalandžio radau pirmąją nuorodą: „Pirčiupio karčema“. Cukinijos, sezamai, džiovinti pomidorai, lašišos, menkės, karamelizuoti svogūnai, balzamikas ir taip toliau. Čia kas valgo? Lietuviai? Beje, viena lietuvybė valgiaraštyje buvo, bet kabutėse: šventinė, tikra, „lietuviška“ mišrainė“ (kartoju: kabutės – ne autoriaus, o karčemos. Bet gal teisingai).
Važiuojame toliau. Mano prancūziškos – belgiškos – itališkos akys mato miškus, ežerus, upelius, pievas. Mato idealųjį gastronominį peizažą, kuriame sirpsta uogos, laksto žvėrys, plaukioja žuvys, skraido bitės ir paukščiai.
Palaukite, – o kur nuorodos? Kur sustoti? Ką paragauti? Ką pamatyti, pačiupinėti, sužinoti? Su kuo pakalbėti? Alio, bonjour, buongiorno, čia kažkas gyvena? Kažką gamina? Tyla. Važiuojame toliau. Matau kelias nuorodas: armėniški šašlykai 1). Pravažiavus rodykles į Marcinkonis ir į Mašnyčias – armėniški šašlykai 2). Prie Grūto ir už Grūto – armėniški šašlykai 3). Ir jau ties finišu – penkios SPA nuorodos – plakatai: dailios moterys, vandens purslai, prabangos žymės.
Jeigu ne pakelėse budintys mobilūs vietinės gastronomijos postai – ant mašinų sukrauti džiovinti grybai ir uogos, marinuotos gėrybės, sultys, uogienės, kruopos ir visa tai išsamiai aiškinantys simpatiški žmonės, kelionė per Dzūkijos žemę geriausiu atveju būtų egzotiška kelionė į Armėniją. Bet greičiau – sterili trasa nuo Vilniaus „Maximos“ iki Druskininkų „Maximos“. Atskirta, atsieta nuo miškų, ežerų, pievų ir maisto pažinimo. Nuo žmonių, kurie kažką augina, sodina, renka. Kažką gamina. Kažką valgo.
Žiūriu į šį žalią pasaulį prancūzo, belgo, italo akimis ir esu šiek tiek sutrikęs. Kur jūs, mielieji ūkininkai, smuklininkai, aludariai, sūrininkai, kur gi jūs, velniai griebtų, išsislapstėte? Išvykote į „Adventur“ parodą? Viską pardavėte „Maximai“ ir „Lidlui“?
Nėra krypties į mūsų skonio pasaulį. Į tai, kas šiuo metu įdomiausia ir populiariausia – į gastronominį turizmą.
Ėėė, pasirodo, lėkiau Druskininkų plentu ir pralėkiau vieną svarbią nuorodą – „Sūrininkų namus“ Dargužiuose. Na, pralėkiau… Matote, – jeigu toks stiprus gastronomijos reiškinys būtų Prancūzijoje arba Italijoje, tai pakelės nuoroda į reiškinį būtų irgi vizualus reiškinys: didelis, aiškus, suprantamas, viliojantis, informatyvus, įvairiakalbis. Grandiozinis. Toks, kad nepralėktų nei prancūzas, nei italas.
Todėl, kai man žmonės sako, kad Lietuvoje jau yra visko, fine de claire austrių, brangiausio pasaulyje alyvuogių aliejaus ir netgi buratų su trumais, aš atsakau: žmonės, – užtat pas mus nėra nuorodų. Nėra krypties į mūsų skonio pasaulį. Į tai, kas šiuo metu įdomiausia ir populiariausia – į gastronominį turizmą.
Tikriau tariant, jis yra, bet kažkur ten. Kalbose, parodose, planuose, gairėse, ES paramoje, nuogirdose, spalvotuose žurnaluose. Bet realiai tai nelabai... Užsidėkite prancūziškus akinius nuo saulės ir patys pralėkite 130 km iš sostinės į garsiausią šalies kurortą. Dairykitės. Pamatysite (beveik) nuogas moteris voniose ir purvuose, pamatysite skelbimą „Senajai Varėnai – 600 metų“. Armėnijos pamatysite sočiai.
Šiaip gastronominis turizmas pradeda visiems labai patikti, nes jis spindi tarsi nuostabi masinio turizmo priešprieša. Jis yra unikalus tiek, kiek yra unikalus rankomis darytas sūris iš šviežio pieno lyginant su pramoniniu iš pasterizuoto. Masinis turizmas – tai tokia kelionė, kurią kažkas sugalvojo, apskaičiavo, pritaikė poreikiams, suvyniojo į spalvotus bukletus, patikėjo dailioms pardavėjoms, pažadėjo nuolaidą, priminė apie akciją, ir jūs negalėjote jos nesuvartoti, nes ji atitinka tvarkingą turizmo industrijos vidurkį.
Gastronominis turizmas – tai toks turizmas, kurį nelabai pritaikysi asmeniniams poreikiams. Jeigu nori pažiūrėti, kaip gimsta sūris, turėsi uostyti tvarto kvapus ir galimai išsiterlioti baltus „Adidas“ kedus. Jeigu norėsi kasti druską kasyklose, teks gerokai prasmirsti prakaitu. Norėsi rinkti trumus? Reikės bėgti per purvą paskui svetimus šunis keletą kilometrų ir galimai nieko gero nerasti. Jeigu norėsi išmokti gaminti grikinę babką, teks perprasti dzūkų šnektą. Cik gal juokas ims. Ir dar reikės pamiršti savo pajamas, pareigas, įvaizdį FB burbule. Teks nuolankiai klausyti kaimo bobulės kulinarinių komandų ir baimingai žvilgčioti į grėsmingai virš krosnies kybantį kočėlą.
Vis tik gastroturizmas – tai ne austrių fine de claire ragavimai. Visi bent kartą išbandėme specifiką. Anksti keltis, grybauti ir rasti tris sukirmijusius kazlėkus yra gastronominis turizmas. Rymoti valandų valandas valtyje su meškere rankoje ir paleisti vienintelę užkibusią lydekaitę – apmaudus gastronominis turizmas. Rinkti uogas kemsynuose ir įsmukti iki juosmens pelkėn – tai vėlgi turizmo nuotykis, susijęs su saldžiais uogienių reikalais.
O dabar įsivaizduokite: svetimas, bet smalsus tipas įsiprašo į jūsų grybų trasą, į jūsų valtį, į jūsų kemsynus. Turėsite rodyti, aiškinti, dalintis patirtimi. Svetimas, bet smalsus tipas privalės laikytis: jūsų taisyklių, ritmo, nuostatų. O jeigu jam nepatiks, jeigu nesilaikys – galėsite jį pasiųsti į Kemerą. Arba į Riminį – ten, kur tvarkingai veikia masinio turizmo industrija.
Pripažinkime: gastronominis turizmas yra elitinis. Masinis yra masinis. Problema slypi kur? Išvykų į Kemerą organizatoriai turi krūvą pinigų ir krūvą galimybių pričiupti jus už piniginės bei nusiųsti į masinį atostogų rojų. Elitinį grikinių babkų kepimo seminarą organizuojanti bobulė iš Dzūkijos miško neturi nei spalvotų bukletų, nei galingo serverio, nei asmeninio PR vystytojo. O jeigu dar ir vandens motociklo nenuomoja, masažo paslaugų neteikia, tąsyk turbūt liūdni tokio gastronominio turizmo reikalai.
Pripažinkime: gastronominis turizmas yra elitinis. Masinis yra masinis.
Kita vertus, Europoje pučia visokie vėjai. Riminio tipo pliažinis turistas „viskas įskaičiuota“ Italijoje išleidžia vidutiniškai 90 eurų per dieną. Kultūrinio tipo turistas – 128. Gastronominis turistas – 155. Vien tik iš Amerikos atvykusieji sūrių, vyno, makaronų, druskos medžiotojai palieka 46 milijonus eurų per metus. Britai palieka 26, austrai 19, prancūzai 17 milijonų, kiek belgai – nežinau.
Mūsiškis gastronominis turizmas kol kas žavi paslaptinga definicija – „nišinis“. Išvertus į normalią kalbą reikštų – turizmas be nuorodų. Jis yra, bet kažkur ten – anapus upelio, medžių ūksmėje. Orientuokitės pagal kvapą: jeigu pajusite kepamos grikinės babkos aromatą, vadinasi, keliaujate teisinga kryptimi. O jeigu ne, – neišsigąskite. Pravažiuosite Varėną ir atsidursite „Jerevane“.
