Man kartais susidaro toks vaizdas, kad prie Prezidentūros durų išsirikiavęs devynetas yra efemeriškas. Dvasingas – taip. Protingas – be abejo. Gudrus – savaime aišku. Labai išsilavinęs, diplomatiškas, tautiškas, analitiškai mąstantis devynetas. Užtat mažumėlę bekūnis ir neapčiuopiamas. Nevalgantis ir negeriantis. Na, nebent arbatos.
Čia slypi paradoksas. Visi kandidatai nori būti šiek tiek politiškai nekorektiški, nes dabar taip reikia. Tokia mada. Bet kai kalba nukrypsta apie skysčius, visi tampa labai labai korektiški. Visiems kandidatams (yra viena kita išimtis) tinka arbata. Tarsi kažkoks nematomas politinis dietologas norintiems į Daukanto aikštę būtų prirašęs arbatą. A.Juozaitis geria arbatą, M.Puidokas irgi siurbčioja. Išvada – arbatą geriantis kandidatas elektorato daugumai tinka.
Man tada labiau žmogiškas, politiškai stipriau orientuotas būtų premjeras. Pamenate tą akimirką, kai Kauno arenoje S.Skvernelis kėlė alaus bokalą už „Žalgirį“? Už jus, už mus, už Lietuvą. A.Juozaitis už jus ir už mus kelia arbatą. Ar tai kam nors išeis į sveikatą? Pamatysime.
Lengviau atsidūstu ir drauge su manimi lengviau atsidūsta ne vienas rytietiškų čiajaus tradicijų nemylintis rinkėjas skaitydamas Ingridą Šimonytę „be grimo“: kava ir tik kava. Uff... Juk esame kavos ekspertų, kavos skrudintojų, kavos specialistų valstybė, ar ne, – tai mums tokia prezidentė tiktų.
Kandidatų santykis su maistu ir gėrimais – sudėtingas.
Bet paskui skaitau toliau, ir kandidatė be grimo mane išgąsdina: „Kadangi mėgstu ryte ilgiau pasėdėti, pagerti kavos, tai anksti keliuosi...“ Gerb. kandidate, kaip suprasti tą jūsų „pagerti kavos“? Nu, kažkaip nelabai elegantiškai pasakyta. Litrais kavą geriate? Jums espreso kultūra svetima? Minus 6 procento kavos elektorato – iš karto. Nes pagerti reikėtų nebent šalto „Vytauto“. Arba „Akvilės“.
Pastebėjau: beveik visus kandidatus be grimo ištinka lengvas šokas išgirdus provokuojantį klausimą: „Alus ar vynas?“ Žymiai paprastesnis klausimas „Obama ar Trumpas?“ Arba: „Žalgiris“ ar „Rytas?“ Kandidatai raivosi tarsi jiems kas lieptų ne vyno, o ricinos išgerti. Sunkiai apsisprendžia, stena. Demonstruoja diplomatinius sugebėjimus, tarsi būtų Strasbūre ar Briuselyje. Stengiasi iš visų jėgų, kad nenubyrėtų grimas. Gaila, ten nėra manęs, aš priremčiau prie sienos: „merlot“ ar „pinot noir“? Čia panašiai toks klausimas kaip „Tikite į Dievą?“ Bet tokių klausimų kažkodėl kandidatams neužduoda. Gal kad nenubyrėtų grimo likučiai.
O, kad taip atsirastų bent vienas kandidatas, kuris tiesiai šviesiai man ir panašiam elektoratui praneštų: „Laimėjęs rinkimus šausiu butelį to ir to! Būtų faina. Bet tokio neatsiras. Lažinuos iš butelio, kurį man, tikiuosi, parūpins Juozas Kabašinskas, jog tai, kas galima E.Macronui, negalima M.Puidokui.
Nors paskui patys pamatysite: kažkuris kažką šaus neabejotinai. Abejočiau ar tai bus lietuviškas briutas. Kažin...
Tas devynetas pakeliui į Daukanto aikštę – toks permatomas, bekūnis. Nieko nevalgo, negamina, neužsimena apie maistą. Taip, matyt, jiems pataria vietiniai rinkimų kampanijos technologai: kalbėsi apie maistą – būsi nelabai dvasingas, – negalima. Idealus kandidatas į prezidentus apie tokius dalykus, kaip duona, sūris, mėsa, agurkai, pienas, rugiai, derlius, gastronomija, maisto kokybė, užstalės tradicijos tiesiog neturėtų užsiminti. Nes idealus rinkėjas gali idealiai nesuprasti.
Nors aš, tarkime, kandidatų paklausčiau: „sviestas ar margarinas?“, „maisto draudimai ar maisto edukacija?“ Na, – dėl visa pikto, kad nereikėtų paskui be reikalo nervintis feisbuke. Nebent idealiam rinkėjui visiškai tas pats – sviestas ar margarinas, tuo atveju – taip: idealus prezidentas yra tas, kuris yra dvasingas ir apie maistą nediskutuoja. Negamina. Nevaikšto į restoranus. Negali nieko pasakyti apie savo mėgstamą patiekalą, nes tokio neturi.
Iš to kandidatų devyneto daugelis jo ir neturi. Ponios ir ponai, skelbiu prognozę: rinkimus greičiausiai laimės žmogus, kuris neturi mėgstamo patiekalo, žmogus, kuriam pofig (neradau geresnio žodžio), ką valgo. Nejaučia skonio, nelavina receptorių, nesidomi...
Tas devynetas pakeliui į Daukanto aikštę – toks permatomas, bekūnis. Nieko nevalgo, negamina, neužsimena apie maistą.
Iki šiol tik vienas kandidatas – S.Skvernelis pasakė, ką geria ir ką valgo. Ir parodė. Ir tai buvo nuostabu, nes, pavyzdžiui, visų kandidatų išgarbintas D.Trumpas nesigėdijo pademonstruoti savo gastronominę preferenciją iš „b“ raidės (burgeriai). Jis šioje srityje tiesiog nepaliko neatsakytų klausimų, paaiškinęs, ką valgo Ameriką mylintis prezidentas. Ir ko nevalgo. Prancūzija ir Italija išsyk pašiaušė gastronomines keteras, bet čia prancūzų bei italų problemos, o ne Donaldo!
Mūsų premjeras Kaune ėjo valgyti spurgų. Ėjo ten, kur visi ėjome. Tiesa, kai aš ten eidavau, kauniečiai spurgas meiliai vadino „pončkomis“. Mieli rinkėjai – užsimerkite, įsivaizduokite tarsi marseliai prustai akimirkai tą pasaulį, kai elektra kainavo kapeikas, gazirovkė iš automatų irgi kainavo kapeikas, kai žiūrėjome naujametinius žiburėlius, kai stovėjome naktį prie knygynų trokšdami pasaulinės bibliotekos prenumeratos, kai... Et, savotiškas buvo tas pončkų pasaulis. Gal todėl Kauno meras kandidato nevedė pietų nei į „Tris milžinus“, nei į „Metropolį“. Ten visokie kitokie, šiek tiek gal skaudūs prisiminimai galėjo abiems apetitą sugadinti.
Kandidatų santykis su maistu ir gėrimais – sudėtingas. Kandidato N.Puteikio – netgi dramatiškas. Kai jam užduoda porą paprastų klausimų: „Koks jūsų santykis su maistu ir maisto gaminimu? Ar mėgstate gaminti, kokius patiekalus labiausiai mėgstate?“ Jis atsako: „Ypatingų poreikių ar pomėgių neturiu“. O juk tai klausimai, į kuriuos eilinė namų šeimininkė atsakytų be problemų, ką jau čia kandidatas į Daukanto aikštę. Bet paskui šis kandidatas susigriebia: „Valgau beveik tik savo paties pagamintą maistą“. O paskui vėl neša muilą iš gastronomijos: „Manau, kad esu standartinis šiuolaikinis žmogus, atsisakęs, ko nereikia“.
Velniai griebtų, jeigu turėsime standartinį prezidentą, kuris atsisako, tai reiškia, kad ir mums tai gresia? Kad Sveikatos apsaugos ministerija padidins apsukas? Bus naujų invazijų, rekomendacijų atsisakyti to ir ano?
Tada jau geriau M.Puidokas: „Su kulinarija, prisipažinsiu, silpnai“. Kiaušinienė ir koldūnai. A, tiesa, G.Nausėda vysto langeto naratyvą. Vis geriau negu nieko: aš, pavyzdžiui, prisimenu „Neringos“ langetą, prisimenu „Draugystės“ langetą, prisimenu senų gerų laikų langetus. Gal net poetas – disidentas J.Brodskis valgė langetą, kai buvo Vilniuje.
Pabaigai – moralas politologams. Jeigu norite kandidato absoliučiai be jokio grimo, užduokite klausimą: „Rapsų ar alyvuogių aliejus?“ Primenu: maistas esame mes: mūsų istorija, mūsų sveikata, mūsų šeima, mūsų žemės ūkis. Aš nerinkčiau prezidento, kuris neturi ką pasakyti šiuo klausimu.
