Maistas valdo. Valdo tuos, kuriems jo per daug, nes kažkaip reikia rasti pinigų dietologėms ir dar valios nevalgyti. Maistas valdo ir tuos, kuriems jo trūksta. Badaujantis žmogus praranda nuovoką ir savigarbą.
Neprivalgantys vyrai tampa mažumėlę agresyvūs. Neprivalgančios moterys – nelabai elegantiškos. Ar taip atrodo badaujanti Lietuva? Ta, kuri deda skersą ant „tos 16“ ir užsikūrusi savo „Audi“ ar „Passatą“ migruoja pigaus maisto į Lenkiją.
Atidžiau įsižiūrėkime į nuotraukas, kurias iš Suvalkų atsiuntė skaitytoja Liucija (ją reikėtų skelbti savaitės superžurnaliste). Ką mes matome? Matome vidutinio amžiaus moterį kirpykloje (Minske? Kaliningrade?) kruopščiai padažytais plaukais. Viena moteris vilki paltą kailine apykakle. Matome vyrą, pasiraitojusį rankoves, – jis elegantiškai susiderinęs militarinio stiliaus kelnes su žalia sportine striuke. Matome moterį ryškiai raudonu paltu iki žemės, kuris galbūt tiktų slidinėjimo sezonui Alpėse.
Badaujantys „Audi“ ir „Passatų“ savininkai – nenuspėjami. Maistas valdo, ir net istorija, atrodo, čia yra bejėgė. Ypač prieš labai pigų maistą.
Matome degančias akis. Matome veiksmą. Ar šie žmonės yra badaujanti Lietuva? Tėtės ir mamos, kurių laukia nuo bado išsekę vaikai? Atsakymą čia pat suteikia komentatorius vardu Jonas: „Buvau ir aš. Pigiau nusiperki, jei ko reikia, o po to – 2 valandas pasiturkšt į Aquaparką. Pabrangintas iki 12 zl/2 valandoms žmogui, bet vis tiek gerai.“
Ar nesakiau? Maistas valdo. Valdo netgi Vasario 16-ąją. Ar maisto diktatui yra riba, kai jau nebegalėtume dėti skersą? Tarkime, jeigu Aliaksandras Lukašenka panaikintų vizas badaujantiems lietuviams, ar jie masiškai varytų į Minską baltarusiškų kruopų?
O jeigu atsirastų kas nors, kas beveik nemokamai (kaip kažkada) duotų latviškų šprotų, vengriškų žirnelių, rusiškos degtinės, moldaviško vyno, šiek tiek lietuviškos kiaulienos – dėtume skersą ir imtume? Kas ten žino, kaip būtų.
Badaujantys „Audi“ ir „Passatų“ savininkai – nenuspėjami. Maistas valdo, ir net istorija, atrodo, čia yra bejėgė. Ypač prieš labai pigų maistą. Istorikai aiškina, kad Abiejų Tautų Respublika pražuvo amžinai, bet, pasirodo, – ne. Sprendžiant iš to, kas vyksta Suvalkuose, vėl prasidėjo unikalus abiejų tautų susiliejimo procesas. Ir vyksta jis ne politikos arenose, o maisto krautuvėse.
Kramtome „kelbasa podwawelska“, žiūrime televizorių ir grūmojame pabėgėliams iš Sirijos, Libijos, nes jie nori gyventi geriau ir valgyti geriau. To paties nori ir mūsiškiai Vasario 16 migrantai, kuriuos galima išskirti į atskirą egzodo kategoriją – pilvo pabėgėliai.
Šią temą neseniai kėliau feisbuke, ir mane išsyk užpuolė keli šimtai badaujančių. Jie pateikė įvairių maistologinės migracijos pavyzdžių. Išsiaiškinome, kad pilvo pabėgėlių yra visur, netgi ten, kur pilvai perpildyti. Perpinjano prancūzai važiuoja pas katalonus pigesnio viskio. Ženevos šveicarai pas prancūzus – pigesnio vyno. Italai iš Triesto ir Udinės pas slovėnus – „Union“ alaus. Helsinkis plaukia į Taliną pigiai išgerti. Viena važiuoja į Brno nebrangių Vienos šnicelių.
Matote – raminu jus, gerbiamieji pilvo pabėgėliai. Ukmergę Vasario 16-osios proga valdo „kielbasa torunska“, bet čia, matyt, yra prekybinės konjunktūros klausimas.
Atidžiai stebiu Lietuvos prekybos tinklų kainas ir žinau, kad jūs esate teisūs. Ir šiek tiek neteisūs. Prekybos tinklai jus, pilvo pabėgėliai, išdūrė ne aukštomis kainomis. Jie modifikavo jūsų požiūrį į maistą.
Paskui atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti: prekybos tinklai įskaičiavo į duonos kepaliuko kainą ryklius akvariume, ledo areną ir dar šį bei tą. Tai ko pykstate ant tinklų?
Atsimenate, – labai didžiavotės pačiais moderniausiais, prabangiausiais Kauno ir Vilniaus prekybos centrais, kokių nėra Europoje. Atsimenate, dar visai neseniai labai džiaugėtės, kad už jus viskas pagalvota ir nuėję nusipirkti duonos kepaliuko arba stambios druskos galite žavėtis rykliais akvariume, galite leisti laiką čiuožykloje, masažo salone, kino salėje? Ar atsimenate?
Bet paskui atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti: prekybos tinklai įskaičiavo į duonos kepaliuko kainą ryklius akvariume, ledo areną ir dar šį bei tą. Tai ko pykstate ant tinklų? Iškeitėte ekstravagantišką duonos pirkimo procesą lietuviškame hyper-mega-super prekybos centre į apšiurusią lenkišką „Biedronką“? Ir jau nebereikia čiuožyklos, kino ir dar aibės dalykų, kurie niekaip nesusiję su maistu, bet kažkieno įdomumo dėlei atsidūrė greta maisto?
Kadaise Romos imperijos poetas – vadybininkas Juvenalis išrado sėkmingą rinkodaros formulę – panem et circenses (lot. duonos ir žaidimų). Beveik po dviejų tūkstantmečių neįvardinti baltų strategai ją be ceremonijų apvertė aukštyn kojom: „daug žaidimų ir šiek tiek duonos“. Kurį laiką veikė. O dabar, sprendžiant iš įvykių Suvalkuose, viskas grįžo į savo vietas: daug pigios duonos ir šiek tiek žaidimų.
Lenkai, kad ir šlėktos, bet supranta: reikia duonos kepaliuko, dešros, mėsos ir pieno už teisingą kainą! Be rinkodarinio popso, be akcijų, be viso to, kas prekybos ir pramogų centrą skiria nuo eilinės maisto prekių parduotuvės.
Puiku. Vadinas, esame teisingame kelyje. Duona vėl kvepės duona, sūris – pienu, dešra šiek tiek kvepės kinų česnakais, bet nieko. Anksčiau ar vėliau laukia svarbus atradimas: maistas yra ne pigus popsas, o vertybė. Ypač – jeigu iš savos, o ne iš svetimos žemės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Elementas „č“ – Valentino dienos ir šiaip skonio žudikas
