Vieni palinksėjo. Kiti numojo ranka. Treti įsižeidė. Palyginimai visada šiek tiek žeidžia. Ypač kai lyginami dviejų tautų sugebėjimai. Ir ypač, kai tie sugebėjimai – abejotinos reputacijos.
Bet įsižeisti neverta. Ir linksėti galvomis irgi neverta. Reikia pasiaiškinti. Ar tikrai mūsų kūnuose slypi serijinių alkoholikų genai, o pas juos – pietiečius – unikalūs gebėjimai nepadauginti? Ar tikrai mes juodai geriame, nes taip gamta sutvarkė, o jie tvarkingai ragauja, nes turi specialią Dievo dovaną?
Ar tikrai verta vystyti alkoholinio rasizmo teoriją, skirstyti Europą į baltuosius vartotojus (ispanai, italai, graikai) ir juoduosius (mes, švedai, suomiai ir kiti šiauriečiai)?
Tai, ką mes matome nuvykę atostogų į Andalūziją, į Kretą, į Siciliją lyg ir patvirtina Karbauskio tezę. Matome pasaulį (beveik) be draudimų, be girtuoklių, be alkoholio problemų. Matome restoranuose po dvi – tris taures vyno vakarienės metu išgeriančius žmones, kurie išgėrę ir pavalgę sėda prie vairo, ramiai parvažiuoja namo, o kitą rytą keliasi į darbą. Matome saiko kultūrą ir ragavimo džiaugsmą. Nematome svaiginimosi ir nusigėrimo.
Liūdnai pagalvojame: per amžių amžius, matyt, tuose kraštuose taip buvo. Ir tada „amen“ pasako Karbauskis, priminęs mums, kad ispanai yra ispanai, o mes esame lietuviai.
Ar tikrai per amžių amžius Ispanijoje taip buvo?
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje italai gerdavo tiek, jog Karbauskis pavyzdžiu mums jų nepaminėtų: vienas statistinis italas per metus suvartodavo 111 litrų vyno. Tai daug ar mažai? Labai daug.
Atsakymas: ne. Taip nebuvo. Taip dabar yra. Taip yra, nes Pietų Europos šalys pasirinko vartojimo kultūros variantą. Tokį, kuris neišvengiamai atveda prie nuoseklaus ir reikšmingo alkoholio vartojimo mažėjimo. Be agresyvaus valstybės presingo. Be anekdotinio pobūdžio draudimų. Be panikos.
Imkimės skaičių. Žurnalo „Distribucion y Consumo“ duomenimis, 1980 metais Ispanijoje vyno suvartojimas „pro capite“ (lot. – vienam gyventojui) buvo 50 litrų per metus. 2000 metais statistinis ispanas išgėrė 33 litrus vyno. 2010-aisiais šis kiekis sumažėjo iki 20 litrų. Dabar jis balansuoja ties 10 litrų riba. Tiesa, ispanai pradėjo daugiau gerti alaus, tačiau bendras gryno alkoholio suvartojimas lieka maždaug 9 litrai. Tai, apie ką mes svajojame svaigindamiesi draudimais.
Dar įdomesnė padėtis Italijoje. Ši šalis – didžiausia vyno gamintoja pasaulyje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje italai gerdavo tiek, jog Karbauskis pavyzdžiu mums jų nepaminėtų: vienas statistinis italas per metus suvartodavo 111 litrų vyno. Tai daug ar mažai? Labai daug. 2006-isiais šis kiekis sumažėjo perpus. 2013-aisiais – daugiau nei perpus: 50 litrų. Šiandien statistinis italas išgeria 35–37 litrus vyno per metus. Bendras gryno alkoholio suvartojimo kiekis lieka toks, kurį mums tarsi komunizmo saulę gabens PSO ir Veryga: 6,9 litro.
Dabar žvilgtelėkime į geriančiųjų statistinius duomenis. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gerdavo kone visa šalis. 2014 metais geriančių italų liko vos pusė: 27,5 milijono (iš 56). Nuo 2008-ųjų geriančiųjų skaičius mažėjo vidutiniškai po 150 tūkst. per metus. 2008 metais kasdien išgeriančių italų buvo 15,5 milijono, o retsykiais – išgeriančių – 12,9. Praėjo vos 6 metai, ir situacija pasikeitė iš esmės: retsykiais išgeriančių kiekis viršijo kasdien geriančius, tačiau ir vienų ir kitų sumažėjo (kasdien geriančių 2 milijonais, retsykiais geriančiųjų – 1 milijonu).
Kurios amžiaus grupės Italijoje pradėjo mažiau vartoti alkoholio? Nacionalinio statistikos instituto ISTAT duomenimis senjorai (65 metai ir vyresni) kaip gėrė, panašiai taip ir tebegeria, jų skaičius nuo 2008 iki 2014 metų sumažėjo tik 200 tūkstančių. Labiausiai alkoholio vartotojų gretos retėjo 35–44 metų amžiaus grupėje, – jų per minimą laikotarpį sumažėjo 700 tūkstančių.
Italijos alkoholio vartojimo mažėjimo tendencija yra stulbinanti.
Italijos alkoholio vartojimo mažėjimo tendencija yra stulbinanti. Apie ją susižavėjimo kupinus straipsnius rašė tokie Vakarų žiniasklaidos lyderiai kaip „Financial Times“, „Newsweek“ ir kiti. Pasaulis norėjo ir tebenori perprasti: dėl kokių priežasčių stipriai vyną gėrusi, daugiausia jo pagaminanti valstybė pradėjo stipriai mažiau gerti ir šiuo metu alkoholio suvartojimo lentelėse užima vieną žemiausių pozicijų Europoje?
Galbūt italus blaivino savieji verygos, itališki „valstiečiai“? Gal jų įstatymų leidėjai, kurių yra ne 141, o pavojingai daug – 950, prikūrė išradingų įstatymų: uždraudė Verdį, aptvėrė vynuogynus spygliuota viela, specialiuoju sveikatos ministerijos dekretu sumažino „Brunello di Montalcino“ alkoholio koncentraciją nuo 13,5% iki tetrapakinio „vino da tavola“?
Ne. Italijoje esu nuo 1995-ųjų ir tokių dalykų nepastebėjau. Vyko štai kas: lėtas, bet sistemingas vartojimo kultūros progresas. Tai, kas oficialiai Italijoje vadinama „la cultura del bere“. Žmonės nustojo gerti daug prastų ir pigių vynų. Pradėjo gerti vis mažiau ir vis brangesnių. Baigėsi „vino da tavola“ era, prasidėjo DOC ir DOCG apeliacijų laikas. Italai nustojo vartoti tam, kad apsvaigtų. Pradėjo ragauti, pažinti, gilinti žinias, mokytis degustavimo meno.
Valstybės išlaikomas nacionalinis vyno institutas „Enoteca Italiana“ ėmėsi švietėjiškos misijos mokyti vyno paslapčių, rengti vyno pažinimo olimpiadas jaunimui. Pradėta aiškinti, jog vynas nėra svaigalai, litrai, laipsniai. Vynas – tai aromatų ir skonių įvairovė, geografiškai apibrėžta unikali teritorija, istorinės tradicijos, kurias pažinti – įdomu ir naudinga.
Italai nustojo vartoti tam, kad apsvaigtų. Pradėjo ragauti, pažinti, gilinti žinias, mokytis degustavimo meno.
Panašūs procesai vyksta ir Karbauskio minimoje Ispanijoje. „Distribucion y consumo“ duomenimis, paties pigiausio, labiausiai prieinamo (ir prasčiausio) stalo vyno – „vino de mesa“ suvartojimas nuo 1999 iki 2009 metų sumažėjo drastiškai – 60 proc. Apeliacijomis pažymėtų vynų vartojimas nežymiai išaugo.
Kita vertus, vartojimo kultūros evoliucija paskatino ir pačių vartotojų požiūrio į vartojimą pokyčius. Kasdien vyno išgeriantys italai, ispanai po truputį tampa „reliktinio“, senamadiško vartojimo emblema. Į juos žiūrima su lengva pašaipa ir gailesčiu. Apsvaigimo ir girtumo malonumas, kuriam pasiekti reikėdavo tam tikro kiekio alkoholio, užleido vietą ragavimo, pojūčio tyrimo, derinimo su maistu malonumams.
Pietų Europos jaunimas vis mažiau sieja alkoholio vartojimą su tokiais dalykais kaip „vyriškumo“ demonstravimas, žūtbūtinė, parodomoji draudžiamo produkto medžioklė. Kokia prasmė? Kita vertus, jeigu Italijoje koks nors ministras – svieto lygintojas aštuntajame dešimtmetyje būtų paskelbęs lietuviško tipo institucinį karą neaišku, kaip šioje šalyje būtų važiavusi vartojimo kreivė.
Todėl kai kitąsyk išgirsite šūksnius „ispanai tokie gimė“, „italų tokie genai“, turėkite galvoje – šie teiginiai nėra nei moksliškai, nei istoriškai pagrįsti. Alkoholinis rasizmas yra „valstiečių“ atradimas.
O pasakos apie saikingai išgeriančius ispanus iš tiesų yra pasakos. Su laiminga pabaiga – jiems, bet ne mums. Nes jie pasuko neskubiu išminties keliu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Ministre, ką darome su palmėmis? Reikėtų uždrausti...
