Spėjimas nr.1: jie greičiausiai nieko nebevalgys. Čiulps PSO rekomenduotus ledinukus. Arba siurbs specialia kompiuterio programėle sudarytus kokteilius. 100 proc. – absoliučiai palankų sveikatai maistą. Spėjimas nr.2: maisto, kuris nekenkia, problema bus išspręsta. Amžinai.
Startas šiems sudėtingiems procesams, kurie, matyt, užtruks keletą dešimtmečių, duotas šiandien, rugsėjo pirmąją. Įsigaliojo maisto kaip universalaus sveikatai palankaus energinio papildo strategija. Aš nesutinku su ja. Paaiškinsiu, kodėl.
1. Tai ne pokyčių visuma, o perversmas be ceremonijų. Tokie dalykai taip nedaromi. Tai, kas dėl įvairių priežasčių dėliojosi ir kaupėsi dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais, sutvarkoma vienu ministerijos įsakymu. Skubos tvarka išbraukiama, uždraudžiama, papildoma, sukonstruojama, sukalkuliuojama. Dedami parašai ir antspaudai. Maisto revoliucija įvyko. Belieka paleisti revoliucijos procesų prievaizdus. Paskui patobulinti ir vėl braukti, drausti, konstruoti, kalkuliuoti. Ir taip be pabaigos. Neatsižvelgiant į vyraujančių tradicijų visumą. Neatsižvelgiant į psichologinį ir emocinį poveikį. Mąstant štai taip – primityviai: „Maistas – tai mada. Pakeisime. O paskui vėl pakeisime. Ir dar truputį“.
2. Iki galo vis dar nežinome, kas yra sveikas maistas. Esminė mitybos pertvarkos ugdymo įstaigose mintis yra ši: priversti vaikus valgyti sveiką maistą. Klausimas: kas yra sveikas maistas? Pasaulis rengiasi šturmuoti Marsą, bet iki šiol nepriėjo galutinės išvados, kas gi yra sveikas maistas. Dietologija buvo ir lieka viena labiausiai prieštaringų atradimų draskoma medicinos sritis. Tai, kas vakar buvo sveika, šiandien kelia abejonių. Ir atvirkščiai. Pamenate nuotykį su sveikatai palankiu, vaikų mitybai subalansuotu margarinu? Šią istoriją vystė ne margarino fabrikas, o SAM. Išvada: sveiko maisto naratyvuose niekada nesakyk niekada.
3. Retransliatoriai? Sveiko maisto interpretacijas apibendrina Pasaulio Sveikatos Organizacija – PSO, Jungtinių Tautų padalinys. Ar jos yra griežtai privalomos visoms JTO narėms? Tarkime, mūsiškė SAM primena sovietmečio Lietuvos ministerijas. Jų vaidmuo būdavo kuklus: direktyviniai įvairių sovminų retransliatoriai. Dabar yra panašiai: Ženeva pasakė – Vilnius pranešė ir pasirašė. Kaip elgiasi kitos valstybės? Neseniai domėjausi Italijos Pjemonto regiono ugdymo įstaigų mitybos rekomendacijomis. Preambulėje užsimenama apie didį PSO vaidmenį. O paskui organizacijai rodomas vidurinis pirštas ir gana plačiai interpretuojamas lazanijos bei Parmos kumpio vaidmuo mokyklų valgiaraščiuose.
Pasaulis rengiasi šturmuoti Marsą, bet iki šiol nepriėjo galutinės išvados, kas gi yra sveikas maistas.
4. Gastronominė atskirtis pusdieniui. Be druskos. Be cukraus. Be blogų lipidų. Be glaisto. Be kavos kvapo. Be kremo. Be silkių. Be spirgučių. Be viso to, kas šiandien valgoma milžiniškais kiekiais. Jeigu mažiesiems skirtas SAM mitybos rekomendacijas pritaikytume suaugusiems, iš prekybos centrų tektų išimti 60–70 procentų maisto. O gal ir daugiau. Reali vaiko mitybos schema yra ši: ryte – iš blogo maisto į sveikatai palankų, po pietų – iš sveikatai palankaus atgal į blogą. Blogas maistas tyko visur. Iš artimiausios kebabinės arba degalinės sklindantys aromatai pasieks atvirą klasės langą ir niekais vers PSO ir SAM direktyvas. Vaikų galvose po truputį, o gal ir visai greitai susiformuos tvirta nuostata: mokykla yra skonio kalėjimas. Baigiasi pamokos – prasideda skonio laisvė. Šito mes norime?
5. Iki ašarų juokinga biurokratinė priešprieša mamos virtuvei. Kad ir ką nuspręstų PSO, kad ir kokias sveikatai palankių receptų konstrukcijas sudėliotų SAM kulinarijos ideologai, vaiko mitybai vadovauja ji – mama. Arba močiutė. Todėl PSO lipidų teorijas reikėtų diegti ne vaikams, o mamoms. Eilinių šeimos sekmadienio pietų prognozė būtų tokia: džiūvėsėliuose apvoliotas kiaulienos gabaliukas – traškus, o viduje sultingas – taps dar vienu milžinišku įrodymu: sveikas maistas negali būti skanus. Šito mes norime? Norime dar vienos mitybinės priešpriešos?
6. Karas su „comfort food“? Pralaimėtas jam dar neprasidėjus. Uždraustieji varškės sūreliai su 2 mm storio šokoladiniu glaistu taps „skanaus“ maisto archetipu. Už gerus pažymius mamos vaikelius palepins mokykloje draudžiamu sūreliu, nes kažkiek pasvarsčiusios jos galiausiai nuspręs, kad nieko labai blogo ten tuose sūreliuose turbūt nėra. Viena kita mama gal ir iškels sau klausimą: ar PSO specialiu ediktu ekskomunikavo ir varškės sūrelius su glaistu? O kas būtų atsitikę, jeigu sūrelis būtų leidžiamas, tarkime, du kartus per mėnesį?Retai. Bet leidžiamas.
Kas būtų atsitikę, jeigu ledai būtų leidžiami kartą per mėnesį? Tarkime, Italijos mokyklose jie yra retkarčiais leidžiami. „Comfort food“ produktai yra tvarkingi meduolio ir bizūno politikos įrankiai. Jų reikia. Jie nuramina. Jie sumažina tvyrančią draudimų politikos įtampą. Nebent PSO slaptu protokolu rekomendavo Lietuvos vaikams taikyti išskirtinę bizūno be meduolio politiką. Ir mes to nežinome.
7.Cepelinas be spirgučių yra nesąmonė. Taip, tai pati didžiausia SAM maisto politikos kvailybė. Reikėtų apskritai išbraukti cepelinus iš leidžiamų patiekalų sąrašo. Arba liepti juos gaminti iš bolivinių balandų, be spirgučių ir nevadinti cepelinais. Drausti cepelinus su spirgučiais yra maždaug tas pats, kas drausti žaisti krepšinį, nes ši veikla galimai sukelia fizines traumas. Cepelinai yra tokie ir kitokių mums negali liepti valgyti nei Ženeva, nei Strasbūras.
Būtent šis atvejis rodo naujos maisto politikos kūrėjų nepagarbą vietinės virtuvės tradicijoms, kokios bebūtų jos nepalankios sveikatai. O jos beveik visos yra nepalankios. Ką su jomis daryti? Aplenkti, modifikuoti, interpretuoti? Geriausia būtų palikti ramybėje. Nedarkyti. Italija galėtų būti pavyzdys: šiai valstybei gastronominės tradicijos, paveldas yra žymiai didesnė vertybė nei PSO isterika.
Drausti cepelinus su spirgučiais yra maždaug tas pats, kas drausti žaisti krepšinį, nes ši veikla galimai sukelia fizines traumas.
8. Maisto edukacija? Perskaičiau kelis kartus ministro 2018 m. balandžio 10 d. įsakymą dėl vaikų maitinimo organizavimo. Apie edukaciją ten nė žodžio. Apie tai, kad baigdamas vidurinę mokyklą mokinys turėtų solidų gastronomijos žinių bagažą apie maistą, apie skonį, apie lietuviškas kulinarines tradicijas, apie gebėjimą suprasti ir teisingai išsirinkti maisto produktus, apie orientaciją sudėtingoje maisto įvairovėje. Apie visa tai ten parašyta tiek: 0.
9. Riebalų problematika palikta laisvoms interpretacijoms. Po margarino skandalo, matyt, kažkas išsigando. Ir paliko draudimų sąraše porą skylių. Viena jų yra ši: „Kepimui naudojamas kepti tinkantis aliejus“ (Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašo 6 priedas). Nejaugi Ženeva Vilniui taip ir nepasakė, kuris aliejaus yra tinkamas kepti, o kuris nelabai? Negali būti... Ką gi, interpretuosime patys ir toliau taip, kaip patogiau, kaip pramonė pasiūlys. O juk daugelyje Europos šalių vaikų mitybos rekomendacijose aiškiai kalbama apie riebalus, kurie yra draudžiami: palmių ir kokosų aliejai.
Pabaigai: naujosios maisto politikos kūrėjai pamiršo vieną seną kaip pasaulis dalyką: žmogus valgo tam, kad gyventų ir išgyventų. O išgyvenęs valgo tam, kad pajustų skonio malonumą. Visa kita veda prie 100 proc. absoliučiai palankaus sveikatai maisto, kurį aprašiau spėjime nr. 2: specialia kompiuterio programėle sudarytų kokteilių ir piliulių.
