Paulius Jurkevičius: Kodėl pasauliui reikia „Lėto maisto“, o mus valdo šlamštas?

„Lėtas maistas“? Jis iš pradžių pas mus lyg ir buvo... Kažkas bandė pamokyti lėtai kramtyti. Kažkas gyrėsi, jog lėtai gamina. Dar kažkas bandė daryti svetimus sūrius iš savo pieno ir tai vadino „Lėtu maistu“. Kiti apskritai nesuko sau galvos, vadino „Slow Food“ viską, ką norėjo, nė patys nesuprasdami, kas gi yra tas „Slow Food“.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Praėjo trisdešimt metų nuo tos dienos, kai buvo įkurtas pasaulinis gastronomijos judėjimas „Slow Food“. Šis pavadinimas tapo ir prekės ženklu, ir ideologija, ir alternatyva. Kam? Blogam maistui. Pasaulis norėjo ir tebenori, kad viskas būtų greičiau.

Penkiasdešimt vidutinio amžiaus bepročių nusprendė kitaip: darysime viską, kad užstalėje būtų lėčiau. Lėtumo simbolis – sraigė, susukta į šiuolaikinės komunikacijos ženklą @, tapo lėtųjų ikona. Per tris dešimtmečius jų – lėtųjų su auksine sraige atlape – skaičius padaugėjo du tūkstančius kartų. Šiandien jų – maždaug 100 tūkstančių, išsibarsčiusių 150 valstybių. Tokia globali gero maisto masonų ložė. Arba Jungtinių lėto maisto tautų organizacija.

Vadinkime ją kaip išeina, bet pas mus jos nėra. Na, nebent Vilniaus restoranas „Sweet Root“. Jis nuosekliai, nuo pradžių iki galo yra lėtas. Prieš keletą metų atsidūręs „Slow Food“ įkūrėjo Carlo Petrini darbo kabinete, pakviečiau jį atvykti į Lietuvą. Jis paklausė manęs: „O kur man pasiūlysi pietauti? Itališkų restoranų Lietuvoje matyti aš nenoriu. Noriu lietuviško, lėto...“ Tokio restorano Lietuvoje tada nebuvo.

Amerikiečiams, švedams, lenkams, italams reikia lėto maisto ideologijos, o mes neturime laiko.

Neseniai Genujoje vėl kalbėjausi su C.Petrini. Leidau sau papriekaištauti „Time Magazine“ metų žmogaus titulą pelniusiai garsenybei: „Tai ar atvažiuosite į Lietuvą? Išmaišėte visą Pietų Ameriką, Afriką, o Lietuvos taip ir neaplankėte...“. „Slow Food“ ideologas įsisiurbė į mane savo popiežišku žvilgsniu ir vėl paklausė: „Ar yra Lietuvoje lėti virėjai, lėti gamintojai, lėti vartotojai?“

Na, tarkime, dabar jau žinau, kur nuvesčiau pietų C.Petrinį. Į „Sweet Root“, nes ten kartu su valgiaraščiu paduodamas ir ūkininkų, tiekiančių savo mėsą, savo daržoves, savo vaisius sąrašas. O toliau?

Mes pradėjome prieš keletą metų žaisti „Lėtą maistą“, o paskui sugrįžome į prekybos centrus. Amerikiečiams, švedams, lenkams, italams reikia lėto maisto ideologijos, o mes neturime laiko. Jeigu „Lėtas maistas“ yra lėto kramtymo mada, tada – gerai, galime kurį laiką lėtai kramtyti, gal bus pigiau. Arba gal netyčia sulieknėsime. Bet „Slow Food“ nekalba apie lieknėjimą. „Slow Food“ gimė Paryžiuje paskelbęs „Teisės į maisto malonumą manifestą“. Taigi, kovojantieji su gramais ir kalorijomis – būkite ramūs, tai ne jums.

Ar tas maisto malonumas turi būti susijęs su gebėjimu lėtai, gražiai apsirengus gaminti maistą? Na, pavyzdžiui, prieš televizijos kameras? „Maisto pornografija“ – taip apibūdino televizinius gastrošou žodžių į vatą nevyniojantis C.Petrini.

Tai gal „Lėtas maistas“ – tai pigus maistas? Štai ką šiuo klausimu aiškino man lėtųjų lyderis: „1970 metais vidutinė Italijos šeima maistui išleisdavo 32 procentus uždirbamų pinigų. Šiandien vidutinė Italijos šeima išleidžia maistui 12 proc. pajamų. Klausimas: ar mes tapome laimingesni sutaupę tuos 20 procentų? Britai sugeba išleisti maistui tik 9 proc. pajamų. Ne paslaptis, kad Didžiojoje Britanijoje mitybos reikalai yra gana prasti...“

Jeigu į Lietuvą atvyktų „Slow Food“ lyderis ir pasakytų mums visą tiesą į akis apie maistą ir mūsų požiūrį į maistą, užsikimštume ausis.

Ir dar. Čia tiems, kurie nori labai daug ir labai pigiai: „Ateis laikas, ir jūs, lietuviai, kaip ir mes, italai, pravalgysite tuos pačius 12 procentų. Rytoj išleisite mažiau ne vakar. Valgysite vis pigesnius maisto produktus? Anksčiau ar vėliau sutaupytus maistui pinigus teks išleisti tyrimams, gydytojams, vaistams.“

Jeigu į Lietuvą atvyktų „Slow Food“ lyderis ir pasakytų mums visą tiesą į akis apie maistą ir mūsų požiūrį į maistą, užsikimštume ausis. Jis mus atgręžtų į kaimą, į ūkininkus, į tradicijas. Didžiojo Carlo nuomone, prekybos centruose reikia pardavinėti ne obuolius ir ne bulves, o tualetinį popierių ir ploviklius.

„Nereikia man pasakoti, kad išleidę maistui papildomai tuos 2–3 procentus nebeturėtume ką valgyti. Kitas svarbus dalykas: kam turėtume sumokėti teisingą kainą – tam, kuris maistą gamina, ar tam, kuris jį parduoda?“ – aiškino man „Slow Food“ įkūrėjas.

Kai kalbėjau su C.Petrini, lietuviai dar nebuvo atradę Suvalkų. Bet Carlo, matyt, numatė, kad pigus maistas taps mūsų religija: „Mes nebesuvokiame, kas yra maisto sakralumas. Žvilgtelėkite į šaldytuvus tų žmonių, kurie labiausiai skundžiasi maisto kainomis. Ten bus visko per daug. Mes tapome maisto švaistūnais!“

Per trisdešimt metų „Slow Food“ judėjimas radikaliai pakeitė kai kurių valstybių gyventojų požiūrį į maistą. Garsusis skandinavų šiaurietiškos virtuvės renesansas irgi neatsirado tuščioje vietoje, jis gimė gavęs „Slow Food“ niuksą į šoną.

Pavyzdžiui, Švedijoje gaminamas elnienos filė „suovas“: liesa sūdyta elniena karštai rūkoma ant laužo dūmų aštuonias dešimt valandų. Kai „Slow Food“ įkūrė šio skanėsto sargybos postą, jo receptūrą ir gamybos paslaptis žinojo vos 8 ūkininkai. Elnienos filė buvo išgelbėtas.

Kai nebelieka bent vieno tradicinio maisto produkto, išnyksta ir jį gaminusi bendruomenė.

Airijoje buvo išgelbėti nuo VIII amžiaus gaminami sūriai „tanag“, „grus“, kurie buvo beveik pamiršti, nes niekas nebenorėjo gaminti sūrių iš šviežio pieno. Tas pats – su Kalifornijos pistacijomis, tradiciniais būdais ruošiamomis norvegiškomis menkėmis, lenkišku avies pieno sūriu „oscypek“, bulgariška pelenuose brandinta dešra ir daugybe kitų dalykų, kuriuos išgelbėjo „Slow Food“ .

Gelbėti nuo ko? Nuo dviejų subjektų. Nuo atbukusio, tingaus, pagarbą maistui, žemei, tradicijoms, istorijai praradusio maisto vartotojo. Ir nuo pigaus, pramoninio, greitai gaminamo maisto – šlamšto invazijos.

„Slow Food“ strategija Italijoje ir pasaulyje – paprasta: gelbėti maisto tradicijas. Ką tai reiškia? Norint išgelbėti vieną sūrio rūšį, tenka atkurti ištisą socialinės gyvasties schemą. Kas vyksta, kai ji suardoma? Kai nebelieka bent vieno tradicinio maisto produkto, išnyksta ir jį gaminusi bendruomenė.

Nėra bendruomenės – nėra tradicijų. Nėra tradicijų – nėra žmonių. Atsiveria gūdi socialinė tuštuma su visomis blogiausiomis šio reiškinio pasekmėmis: emigracija, nedarbu, nusikalstamumu. Alkoholizmu.

Šia tuštuma efektingai naudojasi pramoninio maisto – šlamšto gamintojai ir stambiosios prekybos verslas. Valstybės mitybos įpročiai per gana trumpą laiką pasikeičia neatpažįstamai. Ir aleliuja...

Blogas maistas nugali ten, kur drastiškai mažėja ūkininkų skaičius. Ten, kur žemė alinama monokultūromis. Ten, kur pasterizuojamas visas sūriams skirtas pienas. Ten, kur prekybos centrai tampa vis didesni ir vis gražesni. Ir ten, kur vaikai nuo mažens pratinami valgyti pigų niekalą.

Ar pas mus dar yra ką gelbėti? Didysis Carlo, atvažiuok, apsidairyk, pasakyk tiesą!

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Aliejus jūsų salotoms – iš Afrikos. Tinkamas vartoti amžinai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų