Paragavau abiejų sūrių – pekorino iš prekybos centro ir Francesco siūlyto. Apie pirmąjį nežinojau nieko. Na, šį bei tą, tarkim, gal ir žinojau: kokia energinė vertė, kiek kokių riebalų, kur apytikriai gamintas. Labiausiai matoma informacija ant pakuotės buvo apie nukainavimo akciją ir eurus, kuriuos aš sutaupiau.
Francesco pasiūlytas „Fiore Sardo“ buvo papasakotas sūris. Ką tai reiškia? Per ketvirtį valandos, praleistą prie prekystalio, sužinojau tiek daug, jog atrodė, tarsi pats buvau Sardinijoje. Pačiame rūsčiausiame ir savičiausiame jos užkampyje – Barbadžoje. Čia, kamštmedžio miškuose daromas sūris „Fiore“ iš šviežio avių pieno. Čia tebegalioja kraujo keršto įstatymas: jeigu įžeidei kieno nors moterį – tave suras ir po pusės amžiaus. Čia žmonės – mažakalbiai. O kai prabyla, tai nesuprasi, kokia kalba jie kalba.
Daug visko sužinojau. Žinoma, pardavėjas Francesco – neeilinis savo srities žinovas. Jo kompetencija įskaičiuota į sūrio kainą. Prekybcentryje kompetencija sutaupyta. Tačiau ne vien tik todėl supratau pralaimėjęs lažybas.
Pekorinas be kilmės buvo aštraus, bet visiškai neįsimintino skonio. „Fiore“ dvelkė nendrėmis ir dūmais. Šį sūrį gamintojas pabrandina ant dūmo. Gamintojas? Neteisingas žodis. Ne gamintojas, o sūrininkas – piemuo. Anot Francesco, geri sūriai daromi tik ten, kur gyvulius gano piemenys.
Grįžkime prie šio komentaro antraštės. Suprantu, ji – provokuojanti. Suprantu ir tai, kad vieną kitą skaitytoją ji turbūt supykdys ir tiek. Kažkas gal ir paties komentaro nebeskaitys.
Maisto produktai yra brangūs, jeigu pagaminti žmogaus rankų. Užauginti konkrečioje žemėje. Brandinti tam tikrame trobesyje. Tokie, kuriems paaukota šeimyninė laimė, atostogos, buitiniai patogumai. Tokių produktų kainoje yra įskaičiuotas fanatiškas prisirišimas prie tradicijos, dinastijos priesakai.
Bet taip yra: rekomenduoju valgyti brangius produktus ir pats stengiuos taip daryti. Kalbu ne apie šiaip brangius maisto produktus. Ne apie trumus, ne apie austres ir ne apie džiovintus tunų ikrus.
Šie skanėstai pelnytai vadinami delikatesais. Jie – brangūs, nes jų mažai. Jie brangūs – nes tenka iš toli vežti. Arba brangūs todėl, kad turi būti vartojami tik labai švieži. Kitaip tariant, šių delikatesų brangumas – kone prigimtinis. Nėra pigių baltųjų Albos trumų ir nebus. Nėra pigių „belon“ austrių ir kažin ar bus.
Na, bet čia galų gale ne mūsų reikalas. O maisto snobų arba sėdinčių ant kelių milijonų reikalas.
Man rūpi duona kasdieninė. Sūris. Alyvuogių aliejus. Daržovės. Makaronai. Visus šiuo produktus reikėtų atidžiai rinktis. Žinoma, kuo brangesnius. Kalbant grynai apie pinigus, ne apie skonį, toks arogantiškas požiūris galiausiai atsiperka. Gal ne šimtu procentu, bet anksčiau ar vėliau eurai, litai sugrįžta. Pats bandžiau ir stebėjausi.
Jeigu nusiperku iš prekybcentrio vidutinės kokybės alyvuogių aliejaus butelį už 6 eurus – beveik be skonio ir be kvapo – pilu jį be gailesčio. Kodėl? Todėl, kad negaila – pigus. Antra, – be skonio ir be kvapo. Tam, kad jį kaip nors pajustum – daug reikia pilti. Iš ūkininko pirktas aliejus kainuoja 10 eurų. Jo gaila. Jame – aromato ir skonio galios koncentratas. Jo daug mažiau ir reikia.
Tas pats ir su duona. Anądien pirkau pasiutusiai brangios malkų krosnyje keptos „Lariano“ duonos. Užteko riekelės. Tokios neišmesi. Tiesiog nesmagu būtų taip pasielgti su žmogaus rankų (pažįstu kepyklą ir jos savininką) kūriniu. Panašiai ir su makaronais. Granjano „bronzą“ daro du žmonės, du broliai, užsispyrę tarsi bepročiai: džiovina savo „pastą“ dvi paras, užuot pavarę, kaip „Barilla“ – aukštoje temperatūroje.
Maisto produktai yra brangūs, jeigu pagaminti žmogaus rankų. Užauginti konkrečioje žemėje. Brandinti tam tikrame trobesyje. Tokie, kuriems paaukota šeimyninė laimė, atostogos, buitiniai patogumai. Tokių produktų kainoje yra įskaičiuotas fanatiškas prisirišimas prie tradicijos, dinastijos priesakai. Įskaičiuotos ir rinkos pagundos supaprastinti, pagreitinti, sutaupyti. Pagundos, kurioms ne visi sugeba atsispirti. Bet tie, kurie sugeba, tie žino kainą.
Į brangių produktų kainą yra įskaičiuotas tikėjimas, kad taip turi būti. Važinėdamas po Apuliją susipažinau su žmogumi – konservų gamintoju, kuris savo įmonę pavadino „Perche‘ ci credo“ (it. Todėl, kad aš tuo tikiu). Iš pradžių nesupratau, galvoju – juokauja keistuolis. „Ne, – sako ponas Enrico, – nejuokauju. Esu įmonės „Todėl, kad aš tuo tikiu“ direktorius.“
Enrico gamina padažus. Jis tiki, kad galima gaminti puikius padažus be absoliučiai jokių konservantų, be citrinos rūgšties, be tirštiklių. Jis tiki savo produktais – ne tokiais gražiais, kaip pramoniniai blizgučiai su konservantais, ne tokiais pigiais, ne tokio banalaus skonio.
„Todėl, kad aš tuo tikiu“ bendrovės gaminiais tiki, žinoma, ne visi. Ne visi tiki, kad du plius du ne visada lygu keturi. Aš ir pats kartais netikiu. Vakar turguje iš arabų prekeivio nusipirkau 10 artišokų už 5 eurus. Šįryt – vieną už pusantro. Pagyvenęs pardavėjas iš Červeterio laukų įdiržusiu nuo vėjo veidu (artišokai – žiemos daržovė) pasižiūrėjo man į akis ir paklausė: „Tuos dešimt, kur vakar pas aną (mostelėjo arabo link) pigiai pirkai – jau pagaminai ir suvalgei?“
Norėjau sakyti „taip“. Galiausiai nutylėjau, nes velniaižin iš kur atvežtos daržovės buvo pajuodusios, pilnos pūkų, be skonio. Nesulaukęs atsakymo ūkininkas supratingai šyptelėjo. Padavė savo artišoką, tikrą „romanesco“ veislės gražuolį, ir burbtelėjo: „Suvalgyk šitą ir pagaliau suprasi, kas yra tikras skonis.“
