Ji pasireiškia itin paprastais būdais. Kavos demokratija yra tada:
kai gali ateiti į barą ir išgerti espreso arba kapučino puodelį du, tris, keturis kartus per dieną, nepriklausomai nuo tavo pajamų ir socialinės padėties;
kai tame pačiame bare kava mėgaujasi įvairių pajamų ir socialinės padėties piliečiai, ir jų žvilgsniai susitinka, ir juos aptarnauja tas pats barista, nors šiaip autobuso vairuotojo ir investicinio fondo prezidento keliai nesusikerta;
kai gali sau leisti išgerti espreso puodelį negalvodamas apie tai, kiek jis, nelabasis, kainuoja, ir kaip tai galėtų paveikti mėnesio šeimos biudžetą;
kai tavo apsilankymų dažnis kavos bare yra toks, jog barista įsidėmi tavo kavos įpročius ir tau nereikia kiekvienąsyk apie juos pasakoti;
kai barista tavęs nekamuoja įvairiom smulkiom priemokom – už pieną, už medų, už šį bei tą ir dar aną. Žodžiu, kai tu jautiesi kavos bare kaip namie, ir pamiršęs sumokėti už kavą žinai, kad tavęs niekas nesivys gatvėje;
Romoje kavos demokratija yra beveik 3,5 karto stipresnė už mūsiškę.
kai du mokytojai, – taip – du mokyklos mokytojai apie mokinių pažangumą gali diskutuoti gerdami puodelį kavos porą kartų per dieną...
Reikalas tas, kad šiuos ir kitus kavos demokratijos dėsnius išvardijęs tautietis buvo mokytojas. Jis man priminė, jog kavos demokratija turi savo kainą ir savo indeksą. Romoje kava bare kainuoja 0,80 euro (šiek tiek atokiau nuo Ispanijos aikštės ar Panteono). Prie kavos puodelio ėmėme ir abu su tamsta mokytoju apskaičiavome kavos demokratijos indeksą Romoje ir Vilniuje.
Romoje licėjaus mokytojas uždirba apie 1600 eurų ir geria kavą už 0,80 euro. Per mėnesį jis galėtų sau leisti 2000 espreso kavos puodelių. Įvardinkime šį skaičių kaip kavos demokratijos indeksą.
Vilniuje patyręs licėjaus mokytojas uždirba apie 800 eurų ir geria kavą už 1,35 euro. Jo kavos demokratijos indeksas – 592. Kitaip tariant, Romoje kavos demokratija yra beveik 3,5 karto stipresnė už mūsiškę.
Pasiknaisioję giliau matysime, jog lietuviškai kavos demokratijai stipriai kenkia kapučino galimybių santykis ir pieno reikalai. Pastarieji apskritai nekvepia jokia demokratija. Mūsų kavos baruose už 50 gramų pieno reikia susimokėti pusę euro, kaip už kavos priedą.
Nereikia būti matematikos mokytoju, kad susiskaičiuotum: pusės litro pieno kaina išeina vos ne kaip litro alaus. Suprasčiau, jeigu būtų „slow food“ stiliaus rinkodarinis patikslinimas: „Tai pienas iš karvės vardu Margė, ją ganė ir glostė piemuo toks ir toks, tokiame penkialapių dobilų teruare, kuriame glifosato nerasta ir t.t.“ Nesant tokio ar panašaus motyvacinio paaiškinimo ima ir išnyra nerimastingas klausimas: kodėl už keletą lašų pieno, kuriuos įlašina į „caffe‘ macchiato“, reikia papildomai susimokėti apie 20–30 centų? O Romoje, kai paklausi – kiek, barista šelmiškai nusišypso ir tiek?
Tokių nerimastingų klausimų mano tautietis mokytojas išsivežė iš Romos ne vieną. Kodėl, velniai griebtų, espreso puodelis Romoje kainuoja 80–90 centų, o Vilniuje – plius minus 1,5 euro arba daugiau? Juk „valstiečiai“ dar nesugalvojo kavos akcizo, o kavą mūsiškiai ir italų skrudintojai perka už panašias kainas, kurias diktuoja tos pačios biržos. Visa kita – Romos nenaudai: nuoma, elektra, vanduo, mokestinės prievolės, darbo užmokestis – šios išlaidų eilutės yra žymiai „sunkesnės“ Italijoje.
Kodėl, velniai griebtų, espreso puodelis Romoje kainuoja 80–90 centų, o Vilniuje – plius minus 1,5 euro arba daugiau?
Būtų įdomu, jeigu keistą kavos demokratijos grimasą panagrinėtų ekonomistai, tarkime, Aušra Maldeikienė.
Man rūpi ne skaičiai, ne kavos ekonomika. Man rūpi, kur link nuvažiavo mūsų kavos demokratija. Tai, į ką lėkėme pavargę nuo pigios arbatos. Tai, į ką skubėjome, – į tapybą ir poeziją ant kapučino putos. Į brangių kavos aparatų metalo blizgesį. Į kavos pavadinimų įvairovę ir didingai gudrų jų skambesį. Į meniu įrašytą „caffe‘ macchiato“, pagaliau be klaidų, su dviem „c“.
Aš manau, kad žodis „kava“ ir žodis „demokratija“ yra sinonimai. Vienas – iš politologinių konceptų, kitas – iš skonių ir aromatų pasaulio. Abu susitinka ten, kur susitinkame mes – bare, prie kavos puodelio, kurio paskirtis – išbalansuoti tarp sociologijos ir fiziologijos.
Pastebiu, kad vis rečiau susitinkame... Kavos proveržis išblėso, revoliucinis kavos entuziazmas išsikvėpė. Pasimetė kažkur tarp Etiopijos ir Brazilijos arabikų „flavuro“, tarp diskusijų – kas geriau – „chemex“ ar „aeropress“. Simpoziumai apie išskirtines pupeles pasiekė kritinį tašką, o gal ir perkopė jį, nes neragauta, neatvežta ir kavos snobų neaptarta liko nebent arabika iš Šv. Elenos salos. Jeigu aš neklystu, žinoma...
Kavos demokratiją pas mus po truputį keičia kavos elito žaidimai. Elitinės pupelės. Vaisių-uogų aromatų puokštės gaudymai. O tuo metu kavos liaudis ir toliau geria vis tą pačią pupelių rūšį, kurios pavadinimas – akcijinė kava. Arba kaifuoja nuo XXL formato karamelinės emulsijos. Arba eina į barą kavos, bet iš tikrųjų eina prisijungti prie belaidžio.
Kas atsitiktų su mūsiškiu kavos pasauliu, jeigu kavos baruose vienai dienai būtų išjungtas belaidis internetas? Kiek liktų kavos maniakų? Sunku prognozuoti... Galėčiau nebent prognozuoti, kas atsitiktų, jeigu Romoje išjungtų belaidį. Ogi nieko neatsitiktų. Nes žmonės eina kavos, o ne prisijungti.
Kita vertus, jeigu kavos barai susitarę padidintų espreso kainą 10–20 centų, aš žinau, kas atsitiktų. Kiltų maištas. Nes kava kvepia laisve ir vakarietiška demokratija. Kava kvepia socialinės padėties ir pajamų eilutės nepaisymu. Ritualiniu autobuso vairuotojo ir investicinio fondo prezidento susitikimu bare. Prie puodelio kavos.
P.S.
Šio teksto tikslas nėra konkretaus kavos barų tinklo, vietinių skrudintojų ar kavos importuotojų kritika.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Laiškas Kauno merui. Istorija, kurią suvalgė juodas kičas
