Aš vis tik manau, kad girtuoklių, chroniškų alkoholikų, besigydančių ir jau pagijusių, Lietuvoje yra mažuma. Jeigu ponas A viešai skelbia, kad sirgdamas išgerdavo kasdien po brendžio butelį, tai dar nereiškia, kad visa Lietuva kasdien išgeria po brendžio butelį. Yra ponai B ir C, ir Z, jie niekam nesiskelbdami vakarienės metu retsykiais pakelia vyno taurę. Ir jie niekuo nesiskiria nuo tokių pačių ponų B, C, ir Z, vyno taurę keliančių Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje, Vokietijoje.
Nuo 1990-ųjų pavasario iki šios dienos Lietuvoje lėtai, bet sėkmingai brendo vyno kultūros pramokusių žmonių sluoksnis. Jis yra. Jis vis plečiasi. Tai žmonės, kurie investuoja savo laiką ir pinigus į žinias, į skonio ugdymą, į pažinimą. Tai žmonės, kuriems vyno taurė arba alaus stiklas nėra svaigalas, o toks pats kultūringos egzistencijos atributas, kaip opera, džiazo koncertas, brandintų sūrių degustacija.
Bet kuriuo atveju tai būtų absoliuti kaimo pijoko, „bambalinio“ alaus, „rašalo“ ir pilstuko gamintojų pergalė.
Prieš keletą dienų Sigitas Parulskis paskelbė, kad atėjo laikas užtarti girtuoklį. Nežinau, ar jį reikia užtarti. Jeigu nieko neiškrečia, tada gal ir galime užtarti. Vis dėlto aš siūlau ginti ne girtuoklį, koks jis ramus bebūtų. Siūlau apginti ir puoselėti dar visiškai jauną, trapią vyno kultūros bendruomenę. Ką norime su ja padaryti? Paskelbti anapus šariato įstatymo ribų? Sunaikinti, uždusinti tuos vyno buožes, kaip kažkada Stalinas sudorojo NEP‘ą ir mokančius, sugebančius ūkininkauti?
Pabandykime. Tai būtų galutinis ir jau nebepataisomas susidorojimas su vyno žinovų bendruomene. Pastačius ant ešafoto atsakingai alkoholį vartoti išmokusius šviesuolius, nebeliktų vakarietiškų vyno kultūros orientyrų. Smūgio proporcija galėtų būti tokia: vienas kaimo pijokas vertas penkių vyno žinovų. Nėra pijoko. Nėra ir vyno žinovų. Ar tikrai nėra pijoko? Tai klausimas, į kurį mums vėliau atsakytų policijos suvestinės. Bet kuriuo atveju tai būtų absoliuti kaimo pijoko, „bambalinio“ alaus, „rašalo“ ir pilstuko gamintojų pergalė.
Bet yra ir kitas pasaulis, kitas požiūris, kitos tradicijos. Gyvenu šalyje, kuri yra didžiausia vyno gamintoja pasaulyje, – Italijoje. Nuo 2000-ųjų iki 2013- ųjų alkoholio suvartojimas Apeninuose sumažėjo kone perpus: nuo 9,8 litro iki 6,1 litro vienam gyventojui (Europos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos EBPO duomenimis, Lietuvoje vartojimas padidėjo iki 14 litrų vienai galvai). Per tris praėjusius dešimtmečius visų rūšių alkoholio vartojimas Italijoje sumenko 65 procentais. Panašūs dalykai dedasi Graikijoje, Ispanijoje.
Italijoje gėrimo statistiką šiek tiek „gaivina“ vyresnio amžiaus vartotojai. Jaunimas geria vis mažiau. Štai toks empirinis pavyzdys iš gyvenimo: praėjusią savaitę mano dukra Barbora su klase šventė šimtadienį. Ne mokykloje, ne restorane, o gamtoje. Dvidešimt aštuoniolikmečių organizavo pikniką parke. Patikrinau: dešimt butelių mineralinio vandens, šeši – koka kolos, keturi „Peroni“ alaus (primenančio mineralinį vandenį), vienas butelis raudonojo vyno, nulis butelių viskio, nulis – degtinės.
Tad štai klausimas, kuris galėtų būti įdomus mūsų valstybei: kodėl italai geria vis mažiau? Ar juos drausmina specialūs draudimai? O gal vyksta antialkoholinės represijos? Ne. Neatspėjote. Visai neseniai Briuselis primygtinai rekomendavo Romai „pataisyti“ alkoholio prekybos draudimą. Dabar galima parduoti sulaukusiems 18 metų, o anksčiau galėjo pirkti ir šešiolikmečiai.
Per dvidešimt metų išsiaiškinau dvi esmines saikingo alkoholio vartojimo Italijoje priežastis.
Pirmoji: šeima. Tai pati veiksmingiausia, garantuota ir visiškai nemokama alkoholinės drausmės institucija. 70 proc. jaunuolių Italijoje pirmąjį gurkšnį vyno išgeria prie stalo, mamos ir tėčio akivaizdoje. Įpila vyriausias šeimos narys.
Italijos paauglių sveikatos asociacijos apklausos duomenys rodo, kad šis pirmasis paragavimas 40 proc. apklaustųjų įvyko sulaukus 10 metų amžiaus, 38 proc. – tarp 6 ir 10 metų. Vėliau 26 proc. šeimoje vyno pirmąsyk paragavusiųjų tapo „labai retai išgeriančiais“, 57 proc. – retkarčiais išgeriantys, 17 proc. – dažnai išgeriantys. Iš tų, kurie pirmą kartą alkoholio paragavo draugų ir bendraamžių kompanijoje, 10 proc. beveik negeria, 52 proc. geria retai, 38 proc. geria dažnai.
Pietų Europa į alkoholį žiūri kaip į tam tikrą maisto produktą. Geria tik tol, kol valgo. Derina su maistu.
Antroji: tik su maistu. Tai labai banali, labai paprasta, bet sunkiai išmokstama taisyklė. Yra du alkoholio vartojimo modeliai: šiaurietiškas ir pietietiškas. Šiaurėje vynas, alus, degtinė yra svaigalai. Geriama ne dėl šilumos, o dėl geresnės nuotaikos, dėl apėmusio liūdesio, dėl bendravimo ir kitokių problemų. Alkoholio vartojimas atsietas nuo valgymo. Geriama prieš valgį, tarp valgio, po valgio.
Pietų Europa į alkoholį žiūri kaip į tam tikrą maisto produktą. Geria tik tol, kol valgo. Derina su maistu. Vynas tampa ne momentinio apsvaigimo, o kultūrinio pažinimo, aromato ir skonio niuansų analizės reikalu. Ar galima apsvaigti nuo parmezano sūrio? Nuo alyvuogių aliejaus? Nelabai.
Pietų ar vakarienės metu su patiekalais suderintos viena – dvi taurės vyno taip pat neskirtos apsvaigti, o praturtinti maisto skonį. Pietietiškas požiūris į alkoholį yra Viduržemio jūros dietos (UNESCO paveldas) sudedamoji dalis. Neigti ją – taip pat beprasmiška, kaip ir neigti duonos valgymą.
Kartą stebėjau viename restorane Romoje įdomią sceną: padavėjas atkimšo butelį vyno ir paklausė, kas ragaus. Tėvas liepė ragauti sūnui. Sūnus atsisakė. Norite žinoti, kodėl? Jis pasakė: „Vynas man neskanus.“ Galiausiai tėvas liepė paragauti ir pasakyti, kas neskanu. „Rūgštu. Aitru. Visokie keisti kvapai“, – susiraukęs vardijo sūnus.
Taip, vynas yra neskanus. Ypač tam, kuris pirmą kartą jo paragauja. Yra žymiai „skanesnių“ dalykų: kokteiliai, gazuoti gėrimai, kapučinas su sirupu. Bet tolesnis vyno pažinimo procesas artimiausių šeimos narių akivaizdoje anksčiau ar vėliau tampa neatsiejama ritualizuoto valgymo dalimi.
Nesuvokti, neparagauti vyno – tai lyg valgyti rankomis, užuot išmokus naudotis peiliu ir šakute. Šeimos vakarienė Italijoje yra ritualas, prieš kurį taurė vyno yra bejėgė. Drauge vakarieniaujančių šeimų procentinis rodiklis yra atvirkščiai proporcingas suvartoto alkoholio kiekiui. Italijos šeimose vynas geriamas tik tol, kol valgoma.
Ar gali vyno edukacija tapti valstybės politika? Gali. Jeigu valstybė nėra tingi ir jeigu galvoja apie tolimą galutinį rezultatą, o ne rinkimų propagandinę akciją. Tingi valstybė „kepa“ draudimus. Ką daro netingi valstybė? Moko. Auklėja. Aiškina.
Prieš keletą metų Nacionalinis Italijos vyno institutas „Enoteca Italiana“ mane pakvietė teisėjauti jaunimo Vyno olimpiadoje. Virš degustacinio stalo buvo iškabintas plakatas su užrašu: „Vino e giovani“ (it. vynas ir jaunimas). Renginio rėmėjas: Italijos žemės ūkio politikos ministerija.
Stebėjau, kaip italų aštuoniolikmečiai mokėsi suprasti vyną – aromato paslaptis, istoriją, teritorijas, atsakingo vartojimo taisykles. Tai buvo gudrios valstybės politikos pavyzdys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Galbūt paskutinis svarstymas apie „gėrimo kultūrą“
