Dabar lėtųjų miestų iš viso yra 208. Jie išsimėtę 27 pasaulio valstybėse, 4 žemynuose. Jų vis daugėja. Nors sąlygos miestams – kandidatams į „lėtuosius“ vis griežtėja.
Pirmoji sąlyga: ne daugiau kaip 50 tūkstančių gyventojų. Antroji sąlyga: į „lėtųjų“ gretas nepriimami regionų, provincijų centrai, autonominių kraštų sostinės. Trečioji sąlyga: vietinės gastronomijos tradicijos ir lokalus maistas visur – namuose, parduotuvėse, restoranuose. Ketvirtoji sąlyga: keep calm (angl. būk ramus), ji galioja visiems – biržos brokeriams, bendrovių vadybininkams, programuotojams, jauniems, vyresniems, miesto merui, jo pavaldiniams. Penktoji sąlyga: ekologija visur, kur įmanoma. Šeštoji sąlyga: jokių prekybos centrų. Na, ir paskui dar 46 privalomos, gyvenimo greitį ribojančios sąlygos.
Lėtumas tampa kokybiško gyvenimo atributu. Neapčiuopiamos, bet trokštamos prabangos ženklu.
Lėtėjimo mechanizmas yra toks: „slow“ (angl. lėtas) ritmu gyventi ir tvarkytis ketinantis miestas kviečiasi tarptautinio „Cittaslow“ (it. – angl. – lėtieji miestai) tinklo inspektorius, kurie patikrina visas 52 privalomas sąlygas, ir jeigu viskas yra tikrai „slow“, tada miestui kandidatui suteikiamas trokštamas titulas. Jis galioja trejus metus, o paskui visą procedūrą reikia kartoti iš naujo...
Lėtumas po truputį, lėtai, bet nenumaldomai braunasi į supergreitos visuomenės, skaičiuojančios megabaitus per sekundę, kilometrus per valandą, kilokalorijas per dieną sąmonę. Lėtumas tampa kokybiško gyvenimo atributu. Neapčiuopiamos, bet trokštamos prabangos ženklu. Ir priešingai – angliškas būdvardis fast juda link antikokybės, anoniminio, beformio ir bekilmio marmalo link.
Lėtumo fiziologiją paprastai, bet efektingai romane „Lėtumas“ išdėstė prancūzu tapęs čekas Milanas Kundera. Jis teigia, kad esama slapto priežastinio ryšio tarp šių dvinarių sąvokų: lėtumas – atmintis, greitumas – užmarštis. Ir pateikia štai tokį empirinį pavyzdį: „Žmogus žingsniuoja keliu. Staiga bando kažką atsiminti, bet jam nesiseka. Tada žmogus instinktyviai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai: tas, kuris nori pamiršti neseniai išgyventą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį lyg norėdamas greičiau nutolti nuo kažko, ką vis dar jaučia laike – greta savęs.“
Taigi, didysis klausimas miestiečiams: norite sustoti ir prisiminti kažką tokio, kas prarasta, bet vis dar skausmingai pulsuoja tolimame atminties užkaboryje? Jūs kartais pavargstate nuo vidutinių distancijų estafetės milžiniškame prekybos centre, nuo parkavimo kančių, nuo priekaištų sau dėl nepasiekto, bet privalomo gyvenimo tempo?
Savaitgalį norite pasivaikščioti mažame miestelyje, norite paprasčiausiai stabtelėti ir užuot griebę kartoninę kavos porciją „išsinešimui“ trokštate pasėdėti bare prie staliuko, nors kapučino puodelis jau seniai išgertas? Ką gi, diagnozė aiški: esate potencialus „slow“ miesto gyventojas.
Pabandysiu paaiškinti, kas yra lėtas miestas ir koks jame gyvenimas. Vaikštau po „Cittaslow“ tinklo sostinę – ant tiufo uolos pakibusį Orvijetą į šiaurę nuo Romos. Tai vyno miestas, jis gyvena dėl vyno ir iš vyno. Stabteliu vyno krautuvėje ir kalbuosi su jos savininku. Lentynose – vynai iš vietinių autochtoninių vynuogių veislių: „grechetto“, „montefalco“, „sagrantino“. Nematau „chardonnay“, „merlot“, „syrah“ ir kitų tarptautinių veislių. Savininkas aiškina: „Vietiniai vyndariai nesivaiko produktyvumo, nenori veislių – „buldozerių“. Jos greitai prigyja, nes yra labai produktyvios. Ir, žinoma, labai agresyvios vietinių veislių atžvilgiu.“
Bandau modeliuoti šį pavyzdį Lietuvai. Tarkime, garsiųjų Kavarsko koldūnų darytojai vieną dieną apsižiūri, kad klientai noriai valgo koldūnus su šaldytų krevečių įdaru. Kas atsitinka? Tradicinę receptūrą išstumia egzotika. Ji – pelninga, bet, žinoma, iki kitos receptūrinės mados.
Vaikštau po Brą – miestuką Pjemonte, kuriame gimė judėjimas „Slow Food“. Jo gyventojai nori gyventi lėčiau. Daug kas atsikraustė iš Turino, nes nebenori didmiesčio streso. Bet to neužtenka. Reikia, kad lėtumo filosofija užsikrėstų ne tik miesto gyventojai, bet ir jo meras bei savivaldybė. Reikia ne tik išmokti gyventi lėtai, bet ir išmokti administruoti lėtai. Ką ir bando daryti Bra savivaldybė. Iš senamiesčio išgrūdo prekybos tinklus. Sudarė lengvatines nuomos sutartis su vietinių gastronomijos šedevrų prekeiviais. Centre – gausybė specializuotų maisto butikų, juose parduodami vietiniai sūriai, kimštos dešrelės, medus, vynas, rankų darbo šokoladas.
Itališkuose „slow“ miestuose pastebėjau paprastą dalyką: žmonės gyvena principu „čia ir dabar“. Mažiau pelno, mažiau streso, – daugiau laiko, daugiau bendravimo.
Užsuku į barą, išgeriu vietinio Pjemonto skrudintojo kavos. Baras kaip baras, bet kažkas jame neįprasta. Kažko trūksta. Susivokiu, ko trūksta, tada, kai ateina paauglių kompanija. Savininkas jiems įsiūlo vietinio gamintojo limonado. Tiesa, vienas lankytojas atstumia limonadą. Tada savininkas kažkur toliau nueina ir atneša „Coca Colos“ butelį. Dabar matau: bare nėra didžiulio šaldytuvo su raudona livrėja (to paties didžiulio „Coca Colos“ šaldytuvo, kuris puošė Lietuvos ekspoziciją pasaulinėje „Expo“ maisto parodoje). Išvada: maisto gamintojai užmiestyje – kalvose aplink Bra dirba miestui. Bra prekyba dirba užmiesčiui – kalvoms aplink miestą. O ne tolimiems maisto pramonės koncernams.
Itališkuose „slow“ miestuose pastebėjau paprastą dalyką: žmonės gyvena principu „čia ir dabar“. Mažiau pelno, mažiau streso, – daugiau laiko, daugiau bendravimo. Lėti miestai – laimingi miestai. Žinoma, įdomu būtų ištirti kaimynų lenkų lėtuosius miestus. Dar įdomiau – Japonijos, Pietų Korėjos. Neįsivaizduoju, kaip tenykščiai superdarboholikai ir prarastų darbo minučių isterikai derina nenumaldomą „fast life“ stresą prie neskubraus staltiesės ritmo.
Nežinau, kodėl lenkai, čekai, vokiečiai kuria lėtuosius miestus, o mes jų nenorime. Manau, kad Telšiai, Kupiškis, Raseiniai arba Biržai galėtų ir turėtų tapti „Cittaslow“ pasaulinio tinklo nariais. Su visomis įvaizdžio privilegijomis ir lėto turizmo srautais. Ar verta? Spręskite patys.
Kebabinė miesto centre yra „fast“. Spalvoti valgiaraščiai su patiekalų nuotraukomis irgi yra „fast“. Valgiaraštis, kuriame surašyti produktų autoriai – ūkininkai yra „slow“. Kava kartoniniame puodelyje pakeliui į darbą yra ryškiai „fast“. Sekmadienį dirbančios parduotuvės – taip pat „fast“. „Slow“ bus tie barai, kavinės, restoranai, kurie pažįsta savo klientus ir su jais bendrauja.
Miestiečiai, pažįstantys svarbiausius savo teritorijos produktus ir jų gamintojus, yra „slow“. Šaldytos jūros gėrybės yra visada „fast“. Šaldyti baravykai – „fast“, džiovinti – „slow“. Mokyklos, aiškinančios mitybos principus mokiniams, yra „slow“. Tėvai, kantriai mokantys savo atžalas gerti mineralinį arba stalo vandenį – irgi yra „slow“. Miestas, kuris visais įmanomais būdais (fiskaliniais – taip pat) skatina vietinių ūkininkų distribuciją prekyboje, yra labai „slow“. Miesto valdžia, nebendraujanti su vietiniais daržininkais, sodininkais, aludariais, sūrininkais, mėsininkais, gyvulių augintojais, aišku, yra „fast“.
„Fast“ yra daugiau ir pigiau. „Slow“ yra mažiau ir brangiau. „Slow“ yra kokybė, prisiminimai, idealai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Rinkimus laimėtų „skani“ partija
