Ar gali būti kitaip? Ar yra tokių išskirtinių šalių, kuriose ministerijos yra nuoširdžios kasdienybės problemų sprendėjos, žmonių ir įmonių padėjėjos, mielos bičiulės? Nežinau ar tokių šalių ir tokių ministerijų yra. Greičiausiai ne.
Ir todėl visiškai natūralu ir gera galvoti, jog gyventi būtų smagiau, jeigu ministerijų būtų mažiau. Kiek įmanoma mažiau. Kokios trys – keturios. Ne daugiau septynių, nes tai charizmatiškas skaičius.
Mano vizija – radikaliai priešinga. Užuot sakęs viena mažiau, sakau – viena daugiau. Girdžiu kylančius protesto riksmus, neapykantos perkreiptus veidus. Bet išklausykite. Yra viena valstybės, veiklos, gamybos, prekybos, kasdienio gyvenimo sritis, kurioje viešpatauja antgamtinis chaosas. Ir jis vis gilėja, o išeities strategijų nesimato. Kalbu apie maistą.
Maistas atsiranda pasėliuose, fermose, daržuose, soduose, tvenkiniuose, sūrinėse. Visą šią veiklą reguliuoja žemės ūkio ministerija, kuri tarp viešųjų pirkimų, paslaugų teikimo pagal kvitus, teisinių subjektų ir objektų stebėsenos, civilinės saugos, ES išmokų apskaitos jau beveik ir pamiršo, kad žemės ūkis – tai mūsų duona, mūsų sviestas, mūsų pienas.
Maisto pramonė gamina. Ką gamina – maistą? Kokį maistą? Sveiką, lietuvišką, tradicinį? Nieko panašaus – gamina pelningą, tinkamą masinei prekybai, kvailai madingą, gražiai įpakuotą. Šaldytos mocarelos pusfabrikačius, kuriais giriasi pasauliui.
Prekyba parduoda. Parduoda ką – maistą? Galbūt. Pagalvoja apie mažą kainą ir parduoda. Rezultatas? Vieni važiuoja į Lenkiją, kiti varo į gurmė krautuvėles ieškoti tikro maisto, o ne akcijų, ne penkiasdešimties sulčių, keturiasdešimties majonezo etikečių arba Afrikoje spausto alyvuogių aliejaus, kuris iš tolo atrodo kaip itališkas.
Mes – vartotojai perkame ir valgome. Bet prieš tai klaidžiojame pasimetę tarp akcijų, kokybės ginčų, tarp pigu ir sveika, nelabai sveika ir „mitybos specialistai vakar sakė“. Vaizdas – kaip Pieterio Bruegelio paveiksle „Aklųjų parabolė“: paskui vieną akląjį kažkur drožia dar penki aklieji.
Į šią parabolę įsijungia sveikatos ministerija, kuri pasako, kad nesveika. Cukrus, druska, riebalai ir visa tai, ką maisto pramonė išspjauna iš savo konvejerių į prekybos tinklų lentynas, daugiau ar mažiau viskas yra nesveika. Todėl reikia riboti, uždrausti, priversti mažiau vartoti.
Maisto draudimo kūryba prasideda nuo lopšelio – darželio. Tai, kas vakar buvo įprasta šiandien tampa diskusijų objektu, o rytoj bus uždrausta. Trijų metų pyplys namuose gers arbatą su cukrumi, o darželyje be cukraus, ir mažo žmogaus galvoje pradės kilti didysis klausimas „kodėl?“, kurį po kokių penkių metų spręs paprastai: nueis į kebabinę, prisivalgys nerekomenduojamo maisto, užsigers puslitriu latės su karamele, ir štai jis – gastronomijos edukacijos finišas.
Tuo metu mažieji sūrininkai gamina sūrį iš šviežio, nepasterizuoto pieno, prašo už jį 15 – 18 eurų, bet sūrio mėgėjai sutrikę – kodėl taip brangiai? Problemą išspręs italai, susimetę su vietiniais investuotojais: pavarys nebrangiai atseit itališkos mocarelos arba buratos, jeigu jau yra toks vietinių gurmė poreikis.
Mes – vartotojai perkame ir valgome. Bet prieš tai klaidžiojame pasimetę tarp akcijų, kokybės ginčų, tarp pigu ir sveika, nelabai sveika ir „mitybos specialistai vakar sakė“.
Dar yra dešimtys maisto kontrolės ir maisto rizikos institutų bei institucijų, kurios nesnaudžia. Tikrina, kontroliuoja, baudžia restoranus, o tuo metu Palangoje, kone ant auksinio smėlio pardavinėjamos rūkytos žuvys, kuriomis reguliariai apsinuodija poilsiautojai ir netgi svarbūs asmenys.
Tiesa, dar yra tautinis maisto paveldas. Kai Lietuvos ambasadose užsienyje reikia kažko lietuviško, maisto paveldas išnyra, iš kažkur išnyra, matyt, iš kulinarinio paveldo fondo arba iš asmeninės ambasadorių skonio patirties, nes iš esmės niekas tiksliai nežino, kas tai yra.
Beje, maistas įdomus ir Ūkio ministerijai, jos Turizmo departamentui, nes juk dar yra tokia muzika kaip kulinarinis turizmas. Europa daro, ir mes darysime. Spalvoti, dailūs bukletai anglų ir kitomis kalbomis su maršrutais, duonkubiliais, alaus bravorėliais, na, bet bravorėliai į bukletus jau nebepaklius.
Švietimo ministerijai maistas iki šiol buvo visiškai neįdomus, bet kai darželinukai atsisakė valgyti žemaitiškus su lęšiais, tada kilo susidomėjimas. Jis kurį laiką bus studijų ir specialių tyrimų būsenoje, nes iki šiol vyravo įsitikinimas, kad gurmanais gimstama, bet labai retai, o prastas ir neskanus maistas – efektyvi skonio dundukų auklėjimo priemonė.
Dar nepamirškime naujosios lietuviškos gastronominės terminologijos vystytojų. Vakar buvo virvelės, šiandien jau – spagečiai, tačiau vamzdeliai – lieka, o penne dar negavo leidimo. Ar jau svarstomi įvairūs adaptacijos atvejai valstybinės lietuvių kalbos komisijos terminologijos pakomisės posėdyje? Kas ten žino. Kalbos reguliuotojai – godūs maistui, jie nesitveria savame kailyje: vis adaptuoja, vis bendrina. Jeigu reikia – pakeičia svetimos kalbos sūrio giminę: buvo vyriška, padaro moterišką (sūrio provolone atvejis).
Žiūrim, ką turim. Keturios didžiulės ministerijos. Krūva departamentų, skyrių, inspekcijų, tarnybų, valdybų, institutų. Sertifikuoti dietologai ir savamoksliai dietų entuziastai. Oficiali kova prieš cukrų, druską, riebalus. Neoficialūs, bet kasdien girdimi maisto vartotojų murmesiai „o man skanu“ arba „valgiau ir valgysiu“. Veganų – laktovegetarų partijos opozicija, kurios nepaiso tautinio mėsos patiekalo – šašlykų receptų puoselėtojai. Apie vyno kultūros skleidėjus jau nebekalbama. Jie lyg imperatoriaus Tiberijaus krikščionybės kankiniai tyliai tūno komunikacijos bunkeriuose ir žeminėse, kaip kažkada tūnojo Lietuvos partizanai.
Maisto draudimo kūryba prasideda nuo lopšelio – darželio. Tai, kas vakar buvo įprasta šiandien tampa diskusijų objektu, o rytoj bus uždrausta.
Institucijų chaosas. Valgytojų triukšmas ir įniršis. Tyli kančia, naujausios dietos, išgeltę veidai. Cisternos kasdien išgeriamos latės. Vandenyje raugintų citrinų po 1 eurą nustekenta lietuviško mineralinio vandens kultūra. Sūriai, kuriuos sūrių pramonė adaptavo ir padarė „sūreliais“, – kad ateities lietuviai nežinotų, koks yra tikro sūrio kvapas ir skonis.
Ar nebūtų geriau kurti dar vieną – maisto ministeriją? Tarkime, vokiečiai turi federalinę mitybos ir žemės ūkio ministeriją, bet žemės ūkis pas juos eina po mitybos. Danija irgi turi. Italija žada tokią – visiškai savarankišką – sukurti artimiausiu metu.
Lietuvos respublikos Maisto ministerija. Skamba neblogai. Aš žinau, kas galėtų būti ministru. Ir kas tikrai negalėtų.
