„Hm... Jeigu turi pakankamai pinigų – gali kasdien pietauti ir vakarieniauti štai tokiame restorane“ – nusišluostęs lūpas balta lino servetėle ištarė vienas žinomas bankininkas pavalgęs itin brangiame, trijų „Michelin“ žvaigždžių restorane Florencijoje. Žmona paantrino: „Žinoma. Argi mes neturime pinigų?“ Užkandis kainavo 90 eurų , pagrindinis patiekalas – 110. Pigiausias vyno butelis – 80, mineralinio vandens – apie 10 eurų. Prie to paties stalo vakarieniavęs kunigas tyliai persižegnojo.
Kelnerių brigada nešiojo kavą ir sausainėlius. Bankininkas atsilošė ir pasakė: „O dabar paskaičiuokime: vakarienė dviems kainuoja 250 - 300 eurų. Vadinasi, per mėnesį reikėtų išleisti 9 tūkstančius. Pietums – dar apie 6 tūkstančius. Tarkime, man – nuolatiniam svečiui taikytų ypatingas nuolaidas. Bet vis tiek per metus gaunasi apie 150 tūkstančių. Per 10 metų – pusantro milijono. Ar tam dirba mano akcijos biržose?“
Stambaus banko savininkas nurijo kelis espreso kavos gurkšnius ir nužvelgė kompaniją. Jo veide švytėjo tvirtas sprendimas nevalgyti prabangiuose restoranuose. Žmonos akyse sužvilgo nusivylimas. Bet ji susitvardė: „Žinoma, mielasis. Geriau pirksime vilą Nicoje. Arba Kanuose. Arba Sen Tropė...“
Bankininkas buvo teisus. Absoliučiai teisus. Kiek pasaulyje yra žmonių, kurie kasdien valgo trijų „Michelin“ žvaigždžių restoranuose? Arba dviejų „Michelin“ žvaigždžių? Tokių esama? Tarkime, Billas Gates turi sukaupęs 95 milijardus dolerių, jis galėtų sau leisti tokią prabangą. Bet Billas Gates kantriai stovi eilutėje prie kebabų kiosko ir svarsto padažo klausimą – su harisa ar su kečupu. Šis neįtikėtinas vaizdelis neseniai aplėkė visą pasaulį, ir pasaulis ėmė svarstyti: olė, turtuoliai valgo šlamštą?
Klausimas įdomus, nes daugelis eilinių mirtingųjų mano, kad turtuoliai yra tobulos mitybos čempionai, visi kaip vienas – gurmė. Samprotaujama maždaug taip: turėčiau daugiau eurų – krimsčiau kone kasdien Kaspijos juoduosius ikrus, užsigerčiau Armand de Brignac šampanu. Nes prancūzai sugalvojo tokią formulę – noblesse oblige, kilmė įpareigoja, tik šiuo atveju nebe kilmė, o socialinis – finansinis statusas.
Eiliniai mirtingieji turėtų liautis šitaip galvoję. Pinigai nėra nei laimės, nei maisto išmanymo garantija. Kartais ir netgi dažnai tenka susidurti su priešingu reiškiniu: sąskaita banke atvirkščiai proporcinga gastronominei indėlininko erudicijai. Arba: kukli sąskaita, bet kulinarinės pretenzijos – oho! Užsukime į Londono „Harrods“ maisto skyrių ir pasižvalgykime kas ten ką perka. Billo Gateso ten nesimato. Perka tie, kurie negali, bet nori. O tie, kurie gali – patys nežino ar nori. Arba paprasčiausiai neturi laiko - nei pirkti, nei mąstyti apie maisto kokybę bei malonumus.
Maistas ir turtas yra grandiozinė prieštara. Ją perteikia paprastas posakis: laikas – pinigai. Maistas irgi yra laikas ir jis yra slow (angl. - lėtas). Pinigas – fast (greitas). Būtent todėl turtingiausia pasaulio valstybė ir turtingiausias jos pilietis Billas neturi laiko maistui. Nes maistas reikalauja sustoti. Generuojantiems turtą sustoti nerekomenduojama.
Bankininkas skaičiuoja: „Už vakarienę sumoku 250 – 300 eurų, okey, bet kiek eurų aš dar prarandu studijuodamas meniu, laukdamas patiekalų, plepėdamas su someljė? Velniai griebtų, šis prabangus restoranas susidoroja su mano laiku, jis jį paprasčiausiai sustabdo. Vienos mano darbo valandos vertė – 180 eurų, vadinasi valgydamas praradau apie 540 eurų. Valgydamas kasdien per mėnesį prarasčiau 13500, per metus – 162 tūkstančius. Taigi, geras maistas gerame restorane, pridėjus sąskaitas, iš viso man kainuotų apie 300 tūkstančių! Daugoka, a...?“
Vis tik kai kur turto generuotojai sustoja. Tai atsitinka tam tikrose ortodoksinėse valstybėse, kuriose pinigų srautai stabteli, nes pietų pertrauka yra įteisintas gyvenimo džiaugsmas. Visur kitur turtuoliai dažniausiai renkasi laiką pinigams, o ne laiką maistui.
Man teko susidurti su įvairaus tipo, įvairiais būdais sąskaitą papildžiusiais ponais ir poniomis. Daugumos jų svajonė užvėrus mišleninio restorano duris žinote kokia? „Normaliai“ pavalgyti.
Bet turtuolis turi ir kitų problemų. Tarkime, įvaizdis. Gerai, jeigu turtą krovė keturios ar penkios kartos. Žinios ir gastronominė edukacija tokiam turtuoliui įaugę į kraują, jam įdiegtas instinktyvus savoir – vivre, tai, ką prancūzai apibūdina kaip gebėjimą gyventi, elgtis, valgyti, rengtis.
O jeigu ne? Jeigu maisto kultūros problemą sprendžia startuolis? Užvakar jis buvo eilinis interneto knisėjas, vakar – interneto talentas, šiandien – milijonierius. Užvakar jis valgė kebabus, vakar – pagerintus burgerius, o šiandien? Šiandien jis turi koordinuoti savo įvaizdį. Valgyti ne tai, ko norisi, o tai, ką reikia. Ar gali milijonus užkalantis turtuolis srėbti barščius ir mėgautis cepelinais? Gali. Bet pasislėpęs, neduokdie pamatys ikonas kepančių gliancinių žurnalų akys. Žinoma, jeigu bus užkluptas, šis startuolis-milijonierius bus nuoširdus, paprastas, atviras: „Aj, žinokite, aš tai nesu gurmė...“ Kas jam daugiau belieka...
Man teko susidurti su įvairaus tipo, įvairiais būdais sąskaitą papildžiusiais ponais ir poniomis. Daugumos jų svajonė užvėrus mišleninio restorano duris žinote kokia? „Normaliai“ pavalgyti. To maisto, kurį valgė „normaliame“ gyvenime. Todėl darau išvadą, kuri skamba gana paradoksaliai, galite netikėti, bet: išmokti valgyti kartais yra sunkiau nei uždirbti milijoną.
Jį uždirba, tada perka šveicarišką laikrodį „Vacheron Constantin“, „Brioni“ kostiumą, „Marinella“ kaklaraištį, Amedeo Testoni krokodilo odos batus ir dar šį bei tą. Problema slypi kur? Laikrodį vakare gali nusisegti, kaklaraištį nusirišti, kostiumą nusivilkti. Batus nusiauti. Taip, mielas turtuoli, tu bent vakarop gali išsivaduoti nuo tų brangių ir nelabai patogių, bet privalomų statuso ženklų ir įsispirti į patogias šlepetes. Bet nuo kasdienės mitybos strategijos, nuo šakučių, peilių ir taurių tu niekaip neišsisuksi.
Žinoma, už pinigus galima įsigyti vieną kitą gastronominio pažinimo instrumentą. Galima įsimesti į telefoną programėlę „vivino“, – bus lengviau susigaudyti vyno pasaulyje. Galima „Michelin“ restoranų gidą pasidėti po pagalve.
Tik maisto pažinimo nusipirkti su patogia vartojimo instrukcija nelabai galima. Šito tai ne. Maisto pažinimas reikalauja laiko, daugybės laiko.
Rezultatas? Gudriais instrumentais apsikarstęs snobas, kuris geria ne vyną, o svetimas recenzijas ir vyno kainą iš „vivino“. Valgo ne patiekalus, o gandus apie visų giriamą virtuvės šefą naujame restorane. Ką mes čia matome? Matome ne itin laimingą, abejonėse, nežinojime pasimetusi žmogų. Nebesugebantį džiaugtis paprastu, kasdieniu, visiems prieinamu gyvenimo malonumu, kurį mums teikia maistas.
