Pirmiausiai norėčiau paaiškinti, kodėl šis prekybos centras taip vadinasi – „Made in Lithuania“. Reikalas tas, kad visos, absoliučiai visos čia parduodamos maisto prekės yra pagamintos Lietuvoje. Angliškai formuluotė „pagaminta Lietuvoje“ yra visur ir ant visko. Tai – ir prekių, ir tuo pat metu strategijos bei filosofijos etiketė.
Taigi, „Made in Lithuania“. Toks užrašas – deklaracija turėtų sukelti visiems su šiuo prekybos centru susijusiems žmonėms tam tikrų jausmų. Panagrinėkime – kam ir kokių. Pirmiausiai gamintojams. Tarkime, mados pasaulyje tam tikros prekybinės deklaracijos pasako trumpai ir beveik viską. Rūbai su etikete „Made in Italy“: randame tokią ir viskas mums aišku – turime reikalų su „pret–a–porter“ mados lydere. Arba „Made in Germany“: jeigu tokia etiketė bus įspausta, pavyzdžiui, padangose, – visi išsyk taria, aha, – „Continental“. Filmavimo ir garso technikos pasaulyje šį bei tą reiškia „Made in Japan“. Ir taip toliau...
Žodžiu, gamintojui etiketė „Made in Lithuania“ yra šventa, pasididžiavimą sukelianti formuluotė. Nesvarbu, ar tai būtų krapai ar ėriuko skerdiena. Atvirai pasakysiu: daugelis Lietuvos maisto gamintojų siekia parduoti savo gaminius prekybos centre „Made in Lithuania“, bet ne visus priimame.
„Dolce&Gabbana“ domina baltarusius ir ukrainiečius, o turistai iš Vakarų nori suvokti lietuvišką varškės sūrį, lietuvišką alų, lietuvišką medų.
Mums – pardavėjams yra didžiulis džiaugsmas ir prestižas prekiauti savo šalies maistu. Atsakomybė bei misijos pojūtis. Mes norime ne tik uždirbti, bet ir parodyti pasauliui, ne – ką aš čia sakau, – parodyti pirmiausia saviems valgytojams, kiek aukščiausios kokybės produktų yra Lietuvoje. Mes kūrėme šį prekybos centrą žinodami, kad tai bus ir prekybos centras, ir ekspozicija, ir maisto turizmo centras, ir edukacinė auditorija.
Pirkėjai... Nėra nė vieno valgytojo Lietuvoje, kuris nebūtų bent kartą užsukęs į mūsų prekybos centrą. Vieni ateina pasižiūrėti, kiti pirkti, dar kiti – ko nors sužinoti. Mūsų pirkinių krepšelis Vilniuje su stilizuotu užrašu „Made in Lithuania“ tapo vertybe, panašiai kaip Milane yra vertybė pirkinių krepšelis su „Emporio Armani“ logotipu. Pirkėjai žino, kad jų pinigai lieka Lietuvoje, žino, kad moka už lietuvišką kokybę, žino, ką perka, kur pagaminta, kaip pagaminta.
Užsienio turistams „Made in Lithuania“ tapo natūraliu traukos centru. Manote, kad italai ar vokiečiai važiuoja į Vilnių pirkti „Dolce&Gabbana“ drabužių? Nieko panašaus: „Dolce&Gabbana“ domina baltarusius ir ukrainiečius, o turistai iš Vakarų nori suvokti lietuvišką varškės sūrį, lietuvišką alų, lietuvišką medų. Neslėpsiu: mes sugebame paaiškinti parduodamus produktus, nes mūsų pardavėjos gauna docento laipsnį turinčių dėstytojų algas, visos moka mažiausiai po dvi užsienio kalbas, išmano gastronomiją.
Žvilgtelėkite: prekybos salė jums, be abejo, pasirodys mažoka. Lyginant su kuo mažoka? Su „Lidlu“, „Maxima XXX“? Bet palaukite: ten juk maistui skirta nedaug ploto, ten visokios pramogos ir šiaip prekės. Pas mus – tik aukščiausios kokybės maistas ir daugiau nieko. Tai nėra pramogų centras. Bet pramogų yra – gastronominių. Žvilgtelėkite į šią salę: čia vyksta nemokama lyginamoji įvairių gamintojų varškės sūrių degustacija su komentarais. Po valandos numatyta įvairių Lietuvos regionų medaus degustacija. Argi tai ne pramoga?
Prisipažinsiu: kai pateikiau tokio prekybos centro idėją man prie smilkinio rodė pirštą. Žinote kodėl? Nėra bananų. Investitoriai sakė: „Kaip gali būti prekybos centras be bananų?“ Gali. Juolab kad bananai parduodami visur. Bet bananai Lietuvoje neauga, todėl jų čia ir nėra.
Nėra daugelio dalykų, kuriuos rasite „Lidle“ arba „Maximoje“: pavyzdžiui, pipirų. Užtat yra marinuotos kadagio uogos. Arba džiovintos pipirmėtės. Yra česnakų, bet ne Kinijos, o lietuviškų. Nėra avokadų, užtat yra obuolių. Apskritai, žiemą šviežių vaisių gerokai sumažėja, bet daugėja džiovintų vaisių, uogienių. Daržovių skyriuje – baltagūžiai kopūstai, tačiau vietiniai, o ne iš Lenkijos. Nerasite lazdyno riešutų iš Turkijos, – tik lietuviški. Neieškokite spagečių, ryžių. Užtat rasite ekologiškų, įvairiuose ūkiuose užaugintų grikių, perlinių kruopų.
Lašišų, midijų, austrių, aštuonkojų, krevečių pas mus taip pat nebūna. Tačiau šaldytų lietuviškų vėžių – prašau. Kabliuku gaudytų žiobrių, kiršlių ir salačių kviečiame nusipirkti gegužės mėnesį. Turime daug įdomių lietuviškų žuvų, bėda ta, kad žmonės įpratę prie lašišų, pangasijų. Jų auginimas primena siaubo filmą. Prekybos centre to filmo niekas nemato, užtat džiaugiasi, kad mažai ašakų. Lietuviškas žiobris – su ašakomis, tačiau koks žuvies skonis!
Daug ko jums neparduos „Made in Lithuania“. Neparduos to, kas atkeliauja iš Olandijos, Ispanijos, – maždaug pusė kituose prekybos centruose parduodamų daržovių – iš šių valstybių. Kita vertus, kuriems galams žiemą pomidorai? Netgi Italijoje, kiek žinau, pomidorus po Trijų karalių tik nesusipratėliai perka.
Mūsiškis sūrių skyrius stulbina įvairove, – matote? Užsieniečiai čia pamiršta apie stiltoną, bri, ementalį. Perka „Made in Lithuania“ – Kabelių, Dargužių, Švenčionių rajono sūrius iš šviežio pieno. Pieno perdirbimo gigantų neįsileidžiame. Mocarelos iš šaldytos kaljatos neturime, jos ieškokite Italijoje. Netgi „Džiugo“ nėra, nes gamintojas žaidžia parmezano brandinimo žaidimus, o iš kokio pieno – pasterizuoto ar šviežio aiškiai nepasako.
Sakiau ir toliau sakysiu: netiesa, kad lietuviai neis pirkti ten, kur neras 38 kečupo, 28 majonezo etikečių. Ne, lietuviai pradeda suprasti maistą, supranta, kur yra į dailias pakuotes įvyniotas pramoninis šlamštas, o kur – tikras maistas.
Pas mus yra penki šimtai bananus ir avokadus pardavinėjančių prekybos centrų. Reikėtų vieno kitokio – be bananų, be avokadų. Tiems, kurie vertina „Made in Lithuania“. Ir jis atsiras, jeigu nepristigsime drąsos, tikėjimo ir permainų rinkodaros. O kol kas yra maisto vizija, kurios vadovu aš pasiskelbiau. Tikiuosi, kalėdinių svajonių savaitgalis blogesnis netapo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Štai taip niekintas patiekalas tapo pasaulio vertybe.