Savaime aišku, kad įtakingiausiųjų devynetas yra mano – portalo apžvalgininko subjektyvi nuomonė. Vis tik pastebėčiau, kad maisto kultūra ir antikultūra, mitybinės vartojimo tendencijos, nauji papročiai ir senų tradicijų renesansas yra objektyvus, nors ir lėtas procesas. Rėmiausi maisto žiniasklaidos stebėsena, sugretinimais su pasaulio ir Europos procesais, asmeniniais vertinimais.
Pats įtakingiausias, nes labiausiai įsiskverbiantis į mūsų kasdienybę maisto institutas turėtų būti prekybos tinklų visuma. Tačiau į TOP devynetą neįtraukiau, nes jis velkasi procesų uodegoje. Pavyzdžiui: prieš penketą metų PC nebuvo galima nusipirkti nei aštuonkojų, nei buivolių pieno mocarelos. O dabar šie produktai yra: vienas šalia karpių, kitas – šalia varškės. Nes taip nusprendė kas – direktorius? Ne, aštuonkojų nori vartotojas. O, pavyzdžiui, artišokų nenori ir nors tu ką. Arba nori, bet direktorius to dar nežino.
Didelę įtaką mūsų stalui daro maisto žiniasklaida. Nors iš pirmo žvilgsnio gal taip ir neatrodo: mes viso labo skaitome ir bandome atkartoti nekaltus blizgių ir mažiau blizgių žurnalų receptus, tai kur čia ta įtaka? Neskubėkime su išvadomis: jeigu TAM patiekalui pradėsite ieškoti parduotuvėje TO aliejaus, TO sūrio, TŲ prieskonių, nė nepastebėsite, kaip jūsų lėkštėse atsidurs Tai, ko reikia. Paklausite – kam? Reklamos užsakovui ir jos gavėjui. Maisto pramonei. Prekybos tinklams.
Būtent todėl smulkių, mažiau priklausomų tinklaraštininkų balsas tautos šaldytuvų nepasiekia. Pasiekia tik tie, kuriuos įsileidžia prekybos centrų lentynos. O įsileidžia tuos, kurie rašo tai, ką reikia. Užburtas ratas? Šiek tiek…
Bet dar yra atskiri svarbūs maisto žmonės, institucijos, verslo subjektai, kurie dėl įvairių (kartais politinių) priežasčių lieka nuošalėje, bet įtaką vis vien daro. Todėl prašyčiau suprasti teisingai: šis devynetas nėra mano simpatijų (nors kai kas tikrai jų nusipelno) sąrašas. O ne… Perskaitysite ir suprasite.
Taigi, kas 2019 metais darys įtaką mūsų – vartotojų požiūriui į maistą?
1.Rimvydas Laužikas. Gastronomijos istorikas. Jo knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, „Oginskių dvaro virtuvėje“ ir kitos, lietuviškąją gastronomijos istoriją tyrinėjančios studijos iš pradžių daro fundamentalių veikalų, skirtų mokslo elitui įspūdį. Tačiau taip nėra, – R.Laužikas rašo ir kalba visiems.
Neseniai išleista Liudvikos Didžiulienės – Žmonos „Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ su Anželikos ir Rimvydo Laužikų komentarais įsiveržė į skaitomiausių knygų dešimtuką. Didysis R.Laužiko įtakos pliusas: anksčiau ar vėliau jis mus visus įtikins, o gal jau ir įtikino, kad lietuviškoji gastronomijos istorija verta rimto tęsinio.
2. Lietuvos žurnalistai – LRT tyrimų skyrius, Jurga Tvaskienė ir kiti, rašę apie maisto skandalus ligoninėse, mokyklose. 2019 sausio pradžioje sužinojome: ir vis tik ji (Maisto imperija) egzistuoja. Ne tik egzistuoja, bet ir daro didžiulę įtaką mūsų mitybai. Minusas? Mūsų žiniasklaidoje yra ekonomikos, užsienio politikos, netgi gynybos reikalų žurnalistai. Maisto žurnalistai? Tokių Lietuvoje niekas nerengia, jais gali būti visi valgantys kolegos. Rezultatas? Maisto žurnalistai kartais nelabai susigaudo, kas yra nehidrintas margarinas.
3. Almantas Kranauskas, SAM mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas. Pareigos skamba kukliai. Bet įtaka – didžiulė. Jeigu ne vienas kitas straipsnis, sviestui viešojoje mityboje būtume pasakę arrivederci. Pliusas: jis nori pertvarkyti mūsų maistą pagal PSO rekomendacijas. Bet paskui yra žiaurus minusas: vedėjas konstruoja maisto ukazus tarsi farmacijos formules, – tiek sočiųjų, tiek polinesočiųjų, tiek vitaminų, – prašom, gero apetito. Kažin kokios naujos, palankios sveikatai mitybos formulės guli vedėjo stalčiuose?
4. Druskininkų sūrių festivalis ir jo siela – sūrininkas Audrius Jokubauskas. Iš pradžių atrodė, kad sūrininkai ieško vietos, kur parduoti savo produkciją ir tiek. Bet paskui paaiškėjo, kad jie siekia didesnių tikslų. Pats svarbiausias: įtikinti, kad Lietuvoje egzistuoja sūrių iš „žalio“, nepasterizuoto pieno tradicijos, būtent tokios, kurias labiausiai vertina Europoje. Ir egzistuoja sūrininkai, kurie gano gyvulius, juos melžia, suteikia pienui unikalias sūrio formas. Minusas: tik viena festivalio diena. Per mažai...
5. Vyno klubas. Anksčiau pardavinėjo vyną, rengė someljė, o dabar sutelkė, konsolidavo vyno žmonių bendruomenę, kuri sukandusi dantis įrodinėja: Lietuva nėra alkoholikų valstybė, Lietuvoje saiko kultūra egzistuoja! Lietuvos atviras vyno ir desertų derinių čempionatas yra įtakingas restoranų kultūros renginys. Minusas? Plačiajai auditorijai nelabai prieinamas, bet dėkoti už tai reikia kai kam...
6. Socialiai atsakingi restoranų šefai. Kiek jų? Kol kas pastebėjau du: Dalius Aleksejevas restorane „Trinity“ organizavo super vakarienę, o surinktus pinigus perdavė Santaros klinikos onkohematologijos skyriui. Deivydas Praspaliauskas restorane „Amandus“ degustacinės vakarienės metu gautas lėšas dovanojo Raudonojo kryžiaus organizacijai. Minusas? Niekam tai neįdomu. O gal kažkas jau seka geriausio pasaulyje restorano „Osteria Francescana“ šefu Massimo Bottura pavyzdžiu ir gamina benamiams?
7. Alfas Ivanauskas ir jo maisto medijos. Kažkas pasakojo esą super gurmė Alfas sukirto rankomis su „McDonald‘s“. Tai blogai ar ne? Pamenu, kai garsiausias Italijos šefas Gualtiero Marchesi (3 „Michelin“ žvaigždės) sukūrė savo autorinius burgerius kilo siaubingas triukšmas. Superšefui kaip reikiant kliuvo nuo gastronomijos apžvalgininkų, bet jis pasiteisino: „Noriu, kad jaunimas paragautų išskirtinių idėjų“. Nežinau, ar tokia Alfo idėja, bet jo maisto medijos išlieka kokybiškiausiomis Lietuvoje. Minusas? Daugiau, dar daugiau dėmesio Lietuvos ūkininkams ir jų TOP produktams!
8. Dietologė Edita Gavelienė. Ta, kuri negąsdina, kad išgėrus daug vandens gresia smertis. Ir apskritai vengia apokaliptinių vieno žinomo daktaro tonacijų, vengia ir saldžių maisto specialistų šypsenų. Jos saikingai reiškiama edukacija išsiskiria masiniame dietologų (tikrų ir taip pasivadinusių) chore, kuris mūsų mitybai daro milžinišką įtaką. Minusas? Visus aliejus suplaka į vieną krūvą...
9. Geriausių restoranų TOP 30 rinkimai. Šis projektas įelektrino Lietuvos restoranų rinką. Tai yra puiki, sportinio stiliaus energija, kurios trūko! Minusas? Kriterijų aiškumas ir skaidrumas: atrankos, vertinimo, pačių vertintojų.
