Viena skaitytoja man uždavė klausimą: „Kodėl pietiečiai vyrai gyvena kone ilgiau už moteris?“ Ką aš žinau – ilgiau gal ir negyvena. Bet tos kirmėlių suvalgytos metų bedugnės kaip pas mus tikrai nėra.
Kita skaitytoja vardu Audronė pateikė tokią vyrų mirtingumo priežastį: „Moterys pačios kaltos: per mažai savo vyrais džiaugiasi, bamba ištisai, kad pinigo nėra, užkemša jų kraujagysles stresu ir cepelinais...“ Man patiko. Savikritiškai žvilgtelėjo į problemą.
O štai Dalia parašė dar griežčiau: „Aš tai 100 procentų sutinku, kad moterys atlieka patį svarbiausią vaidmenį šeimoje, rūpinasi tuo, ką jų vyrai ir sūnūs deda į burną...“
Tiesa, skaitytoją vardu Daiva papiktino kaltųjų paieška. Esą kiekvienas atsako už save. Ir taškas.
Vyras ir moteris gyvena po vienu stogu, dalijasi ta pačia lova, sėdi prie to paties stalo, šneka ta pačia kalba, bet gyvena iš esmės skirtingus gyvenimus.
Ką gi, – rezultatai matyti. Jeigu nežinotum, kad Daiva ir Lietuvos vyrai – tos pačios valstybės gyventojai, sakytum, kad ji gyvena viename pasaulyje, o jie – kitame. Bent jau taip rodo vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės lentelės. Ginčytis su jomis – beprasmiška.
Niekas kažkodėl neatkreipia dėmesio į šį neįtikėtiną mūsų šalies paradoksą: vyras ir moteris gyvena po vienu stogu, dalijasi ta pačia lova, sėdi prie to paties stalo, šneka ta pačia kalba, bet gyvena iš esmės skirtingus gyvenimus. Lietuvis vyras gyvena Lietuvoje (69 metus). Lietuvė moteris – Italijoje arba Ispanijoje (85 metus).
Taip ir norisi paklausti: gal jau laikas, mielosios, sugrįžti iš Italijos ar Ispanijos atgal į Lietuvą? Arčiau savo vyrų... Bet toks kvietimas būtų nekorektiškas – tarsi aš norėčiau, kad mielosios susitrumpintų gyvenimą dešimčia metų. Ne, aš to tikrai nenorėčiau.
Todėl kreipiuosi į vyrus: gal jau laikas, mielieji, keliauti pas savo moteris – į Ispaniją, į Italiją? Gyventi tiek, kiek gyvena jos, na, gal mažumėlę trumpiau nervus gadinti, bet pasistengti nors šiek tiek priartėti prie jų. Nes jos – moterys – jau seniai Europoje, o jūs – vyrai – vis dar kažkur ties Baltarusija. Nepaisant jūsų pareigų, laipsnių, automobilio variklio kilovatų ir slidinėjimo Alpėse. Argi negėda?
Bet grįžkime prie to, ką rašo Audronė ir Dalia. Šių moterų nuomone, gėda turėtų būti joms pačioms. Nes nuo jų – žmonų, motinų, močiučių priklauso vyrų, tėvų, senelių ilgas gyvenimas arba ankstyva mirtis.
Ar jums neteko girdėti iš moteriškų lūpų skriejančios frazės: „Aj, mano vyras tai viską valgo...“
Ji tokia nuobodžiai kasdieniška. Ji tokia mirtinai pavojinga. Nuo jos viskas ir prasideda. Viskas prasideda nuo abejingo požiūrio į aromatą, į skonį, į stalo serviruotę. Į tai, ką valgome pirmadienį ir vidury savaitės. Sausio viduryje ir lapkričio pabaigoje.
Ir nereikia man pasakoti, kad geriausi pasaulio ir Lietuvos kulinarai yra vyrai. O taip: jie daro maisto spektaklį, kurį vyras retsykiais pasiūlo savo moteriai šeštadienio vakarą arba vėlyvą sekmadienio rytą. Į maisto spektaklį privaloma eiti elegantiškai apsivilkus, pasikvėpinus. Kaip į šventę.
Maisto kasdienybė yra visai kas kita. Be aukštakulnių ir be baltų marškinių. Už ją nereikia palikti arbatpinigių. Bet vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę lemia ji, o ne maisto spektaklis.
Maisto kasdienybės režisūros scenarijų rašo moterys. Ir čia man kyla klausimas: tik sau?
Jeigu maisto kasdienybei vadovauja moterys, vyrai neprisigeria. Netgi sekmadieniais. Pietų valgiaraštis su dviem užkandžiais, pirmaisiais ir antraisiais patiekalais, desertu ideologiškai nesuderinamas su degtine, kuri be gailesčio trumpina vyrų gyvenimo trukmės eilutę.
Na, vyrams kas belieka? Teisingai priderinti vyną. Bet ne prisigerti. Ir tas stresas apie kurį kalbėjo Audronė, mažėja. Aukštas kraujospūdis po truputį krenta. Nes prie gero maisto kalbėti norisi ne apie kontoros intrigas, ne apie naujas automobilio padangas, o apie dieviškai paruošto patiekalo ingredientus, kuriuos kažkas surado, kažkas perprato.
Jeigu maisto kasdienybę režisuoja moterys, vaikai netampa pramoninio šlamštmaisčio valgytojais. Jie po truputį, žingsnis po žingsnio tampa išmaniais ir kritiškais maisto vartotojais. Jie turi aiškią ir tvirtą maisto viziją, šeimos maisto idealą. Vizija ir idealas vėliau labai praverčia. Ypač berniukams, vaikinams, vyrams.
Galų gale, jeigu maisto kasdienybę režisuoja moterys – mamos, močiutės tokios šeimos yra žymiai atsparesnės emigracijai. Nes valgio malonumas ir bendravimo džiaugsmas prie stalo yra vertybės, – jos veikia kaip inkaras. Pririša ir lengvai nepaleidžia.
Ar lietuviškąją maisto kasdienybę dar (jau) režisuoja moterys?
Hmm... Kartais man atrodo, jog močiutės vaidmenį perėmė planšetė su pasiūlymu užsisakyti „Mažylių“ picą su sūriu ir pieniškomis dešrelėmis.
Kartais, kai pamatau prekybos centro salotų skyrių ir suskaičiuoju beveik 60 jau paruoštų salotų, man atrodo, kad mamų vaidmenį pasisavino tas prekybos centro salotų superskyrius.
Kartais, kai išgirstu frazę „aj, mano vyras viską valgo“, man atrodo, kad moterys pačios to norėjo ir tai pagaliau gavo. Kartais man atrodo, jog moterys turėtų susigriebti, stipriai pasistengti, kad jų vyrai gyventų ilgiau. Šalia jų – moterų.
Beje, kodėl pavadinau šį tekstą „mamma mia“? Tai toks emocingas šūksnis, kurio net nereikia išversti į lietuvių kalbą – ir taip viskas aišku. Sveikiausioje pasaulio šalyje vyrai, paragavę neįtikėtinai tobulo patiekalo, ištaria vertinimo kodą: „Mamma mia...“ Suvalgę neįtikėtinai prasto maisto vėlgi jį ištaria: „Mamma mia...“ Tik kitokia veido išraiška.
Nes nuo to daiktavardžio iš „m“ raidės – tiek itališko, tiek lietuviško prasideda vyrų skonio pasaulis. Arba neprasideda...
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Ką valgo ir ko negeria sveikiausia pasaulio tauta?
