Lietuva de jure įžengia į visiškai naują, iki šiol dar nepatirtą kasdienybės būseną. Turiu galvoje ne draudimą 40 metrų nuo kranto įpilti alaus. Ir netgi ne juridinį pilnametystės limbą – gali nušauti, bet negali išgerti stiklą alaus. Šie ir kiti alkoholio kontrolės įstatymo paragrafai veiks kaip veikia kelių eismo taisyklės. Jas teks išmokti ir jų laikytis. Neišmokusieji ir nesilaikantys bus baudžiami. Kas nors čia neaišku?
O dabar, dėmesio: parašysiu trys sakinius.
Pirmasis: „Itin aukštos kokybės, gerų metų derliaus, ilgai išlaikyti vynai yra prabangos prekė, kuriai galioja Vebleno efektas“. Vebleno efektas – tai noras pademonstruoti prestižą.
Antrasis: „Iš taurės kylantys burbuliukai asocijuojasi su švente, o putojančio vyno skonis dažnai įtinka visiems. Be to, putojantis vynas yra itin universalus derinti jį su maistu”.
Trečiasis sakinys: “Irpinijoje ragavome galingo stoto raudonuosius „Taurasi“ iš „aglianico“ vynuogių. Ne visai apvalūs šių vynuogių taninai smagiai draugauja su ėriena“.
Šiems sakiniams bus įjungtas štai šis šviesoforas: „Nuo 2018 metų bus draudžiama bet kokia alkoholio reklama, išskyrus informacinius pranešimus, skirtus šio verslo specialistams, alkoholio įmonių pavadinimus ir prekės ženklus iškabose ant jų pastatų ir transporto, Lietuvos transliuotojų programose“.
Kokią šviesą įjungia šis alkoholio kontrolės įstatymo šviesoforas: raudoną ar žalią? Ar kompromisinę geltoną?
Pirmasis sakinys kalba apie aukštą kokybę, prabangą, prestižą. Kam nesinori šių gyvenimo atributų? Na, gal kurios nors vienuolijos broliams ir seserims nesinori, bet likusiems mirtingiesiems tie dalykai šiek tiek knieti. Ar pirmasis sakinys yra informacinis pranešimas skirtas verslo specialistams? Ne. Ar tai prekės ženklo pavadinimai? Irgi ne. Tai bendro pobūdžio samprotavimas apie tai, kad geras, brangus vynas – tai prestižas. Ar jis skatina vartoti vyną? Į šį klausimą turės atsakyti mano mielas bičiulis cenzorius, kuriam valstybė mokės algą.
Antrasis sakinys yra profesionalaus someljė komentaras apie tai, koks vynas tinka dovanai šventės proga. Tai informacinis tekstas verslo specialistams? Ne. Tai toks bendro, rekomendacinio pobūdžio svarstymas tema „vynas – šventė – dovana“. Ar jis skatina vartoti? Į šį klausimą turės atsakyti mano mielas bičiulis cenzorius, kuriam valstybė mokės algą.
Trečiasis sakinys aiškina, koks vynas tinka prie konkretaus patiekalo – ėrienos. Kalba apie tam tikros teritorijos vyną, veislę, struktūros savybes. Ar tai informacinis tekstas verslo specialistams? Ne. Jis skirtas visiems, kurie keps ėrieną ir galbūt svarstys patiekalo – vyno derinimą. Ar šis sakinys skatina vartoti? Į šį klausimą turės atsakyti mano mielas bičiulis cenzorius, kuriam valstybė mokės algą.
Pirmasis sakinys yra citata iš „Vikipedijos“. Antrasis sakinys yra citata iš vieno respektabilaus verslo dienraščio. Trečiąjį rašiau aš šio portalo „Maisto“ rubrikoje.
Koks šviesoforo signalas užsidegs šiems sakiniams? Kaimynams iš pietų ir iš šiaurės toks klausimas neiškils. Mums teks pamąstyti. Bet tai bus beprasmiška veikla. Mąstykime kiek norime, o nuspręs mano mielas bičiulis cenzorius, kuriam valstybė mokės algą.
Rasotam degtinės buteliui užsidegs raudona šviesa. Vietoje rasoto degtinės butelio televizorių ekranuose atsiras dar labiau rasotas koka kolos butelis arba taikus įklotų vaizdas. Čia viskas aišku. Šviesoforas veikia, mano mielas bičiulis cenzorius dirba. Darbas nesunkus, nes susekti tiesioginę alkoholio reklamą ir nubausti kaltininką yra maloniai nesudėtinga.
O paskui prasideda makiaveliški netiesioginės reklamos brūzgynai. Netiesioginės arba paslėptos reklamos tema gvildenta šimtuose, o gal ir tūkstančiuose disertacijų. Nagrinėta Europos Komisijoje, Europos Parlamente, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, Europos Teisingumo Teisme. Iš šių brūzgynų dar niekas neišlindo su šypsena veide. Abejoju, ar mano mielas bičiulis cenzorius šypsosis skaitydamas vyno žurnalistų tekstus.
Na, nebent mano bičiulis cenzorius būtų piktavalis, įtarus, paranojiškai mąstantis subjektas, kuriam net saulėlydis galėtų pasirodyti raudono, stipriai brandinto vyno spalvos.
Visiškas alkoholio reklamos draudimas yra Lietuvos politinė socialinė naujiena, ar ne? Nors ką aš žinau... Į smegenis lenda įkyrus déjà vu – kažkur tai buvo jau matyta, patirta, išgyventa.
Va, dabar prisiminiau: baigęs Vilniaus universitete prancūzų filologiją nenorėjau mokytojauti ir štai pasitaikė proga: kolega iš „Nemuno“ žurnalo redakcijos man surado prestižinį ELTA naujienų agentūros korespondento darbą Kauno filiale. Rašydavau tekstus apie žemdirbių pasiekimus. Juos gretimame kabinete skaitydavo mano mielas bičiulis cenzorius Rimas. Ant jo kabineto durų kabojo lentelė: „Glavlitas“. Kartą apie radijo gamyklos komponentus kažką ne taip parašiau ir buvau iškviestas į gretimą kabinetą. Nieko blogo neatsitiko: su mano bičiuliu cenzoriumi Rimantu išgėrėme po bokalą alaus ir toliau dirbome. Aš rašydavau. Jis skaitydavo. Įdomūs buvo laikai...
Ar dabar vėl bus taip, kaip jau kažkada buvo? Kažką ne taip parašysiu apie išskirtinio derliaus „barolo“, šį didingo stoto raudonąjį, jo džiovintų rožių aromatą, švelniai banguojančias Pjemonto kalvas, beprotišką vyndario meilę tradicijoms ir panašiai, ir tada mane pasikvies mano mielas bičiulis cenzorius, ir mes aptarsime šį sudėtingą netiesioginės reklamos atvejį, ir aš nuolankiai prisipažinsiu, kad negavau tiesioginės naudos pinigais už šį galimai reklaminį tekstą, bet paragauti vieno geriausio pasaulyje vyno – taip, gavau paragauti, ir tai buvo nemokama vertikalė. Aš šiek tiek ginsiuosi, kalbėsiu, kad vynas dievaži buvo tobulas, mielas bičiulis cenzorius liūdnai šypsosis ir sakys, kad mano išgyventos emocijos galimai lemia alkoholio vartojimą, girtuoklystę ir PSO statistikos kreivę.
Paskui mes paspausime vienas kitam ranką. Ne, alaus bokalo neisime. Aš gal ir eičiau, jis neis. Tada aš pavymui jam pasakysiu: „Mano mielas bičiuli cenzoriau – nesuklysk!“
pj
