Nuoširdžiai kampuotas arba išlenktas pagal Milano baldų salono tendenciją. Turbūt – baltas, bet vis dažniau – ryškiaspalvis. Būtinai – su raidėmis AAA ir pliuso ženklu. Pageidautina – paženklintas rimtos firmos logotipu. Gali būti nusagstytas ir labai dažnai būna nusagstytas spalvingais magnetukais su eifeliais, koliziejais, sfinksais, gondolomis ar kitomis kičo formomis.
Bet jis yra – vienoks ar kitoks. Pas mane namie, pas jus namie, biure, pas babą kaime. Visur. Seną lietuvišką priežodį „nėra namų be dūmų“ galima stumti į etnografinės leksikos paraštę. Namų be dūmų, be televizoriaus, be interneto pasitaiko. Be šaldytuvo – nelabai.
Italų dramaturgas – šaipūnas, Nobelio premijos laureatas Dario Fo apie tai irgi, matyt, mąstė. Kol galiausiai ėmė ir perrašė evangelijos pagal Joną pradžią. Perrašė savotiškai: „Iš pradžių buvo niekas. Nebuvo nei skalbiklių, nei lipdukų už lojalumą. Nebuvo netgi prekybinių akcijų. Iš pradžių buvo niekas. Paskui buvo šaldytuvas“.
Prisipažinsiu: esu tas keistas tipas, kuris atėjęs į svečius anksčiau ar vėliau, geruoju ar kaip nors gudriai bando žvilgtelėti – kas ten, anapus baltų elektroliukso durų. Sakote – tai nepadorus vuajerizmas? Tebūnie. Aš vertinu žmones ne pagal zodiako ženklus, ne pagal pajamas, ne pagal tikėjimą, o pagal šaldytuvo turinį. Išskirčiau dvi pagrindines kategorijas: a) beveik tuščias, b) beveik pilnas.
Žinoma, gali pasitaikyti visiškai tuščias (beveik nepasitaiko, nes viena kita apmusijusi morka vis vien turės būti) arba visiškai pilnas, toks pilnas, kad net šviesos lentynos gilumoje nesimato. Toks atvejis pasitaiko gerokai dažniau. Kaip ir tas, kai savo virtuvėje nesitiki gauti per galvą, bet gauni. Atidarai šaldytuvo dureles ir užgriūva: Serano kulšis, pankolio galva ir kiti objektai.
Aš vertinu žmones ne pagal zodiako ženklus, ne pagal pajamas, ne pagal tikėjimą, o pagal šaldytuvo turinį.
Aš esu a). Gėda prisipažinti, bet tai yra tiesa. Jeigu netikite, – eime į virtuvę, atidarau šaldytuvo duris ir rodau. Išskyrus keletą kalendorinių progų mano šaldytuve nuolat būna: gabalas kietojo pekorino sūrio, gabalas aštrios Kalabrijos ndujos, pora sudžiūvusių rozmarinų šakelių, pora pensinio amžiaus citrinų, butelis gazuoto mineralinio vandens, butelis baltojo vermentino, mažas stiklainis mamos dovanotos uogienės, mažas stiklainis Dalės dovanotų marinuotų grybų, ėėė, kas dar? Lyg ir nieko...
Šaldiklių skyrius: pirmas – tuščias, antras – tuščias, trečiojo dugne – indelis su šaldytais Umbrijos trumais. Viskas. Kartais, kai pas mane į Romą atvažiuoja mama ir patikrina mūsų šaldytuvo turinį, jos akyse kurį laiką matau nerimą. „Kaip jūs čia taip gyvenate su tuščiu šaldytuvu?“ – priekaištingai stebisi mama.
Taip ir gyvename. Mano šaldytuve reikalai visada – prasti. Galiu pasakyti ir parašyti: maisto reikaluose tikrai nesu šventas. Tikrai turėčiau ką išpažinti (jeigu būtų kam tokio tipo nuodėmes išpažinti). Per daug apie maistą galvoju, pernelyg sureikšminu, kai ką išaukštinu, kai ką sukritikuoju. Bet esu a) – beveik tuščio šaldytuvo ideologas ir tai mane apvalo nuo visų kitų maisto nuodėmių. Mūsų trijų asmenų ir vieno šuns šeima neišmeta (beveik) nieko. Ir visai ne todėl, kad esame kažkokie tvarumo ideologai degančiomis akimis, recikliškai utilizuojantys kiekvieną duonos kriaukšlę. Ne. Tiesiog nėra ką utilizuoti. Suvalgome tiek, kiek leidžia beveik tuščio šaldytuvo režimas.
Būti a) ir gyventi su beveik tuščiu šaldytuvu yra sudėtinga, bet itin kūrybiška būsena. Sukurti šedevrą vakarienei iš keleto ingredientų nelengva. Tenka suktis. Italijoje šia tema rodomos specialios vidurnakčio televizijos laidos: vakarienė „last minute“ iš keturių ingredientų – tamarindo sulčių, wagyu jautienos filė, Brontės pistacijų ir juodosios Havajų druskos.
Bet tai, žinoma, nėra mano variantas. Pas mane vyrauja cucina povera – varguolių virtuvė, liaudiški receptai, paprastuomenės ingredientai. Pekorinas plius juodieji pipirai, plius spagečiai, plius druska ir va, monumentalus Romos patiekalas cacio e pepe lėkštėje garuoja. Kai šaldytuvas beveik tuščias ir iš beveik nieko darai šį bei tą – jautiesi kūrėju. Kita vertus, pirmasis Jėzaus stebuklas yra būtent apie tai: 5 kepaliukai duonos ir 7 žuvys pasotina 5000 alkanų.
Beveik tuščias šaldytuvas yra pats geriausias ir visiškai nemokamas dietologas. Beveik pilnas šaldytuvas yra iš vakaro neplanuoti naktiniai žygiai tamsoje, link pragaištingos šviesos anapus elektroliukso durų, kuri nušviečia pelėsinius sūrius, vytintas dešras, raugintus agurkus, mišraines su saugiu kiekiu „E“ ir skardinę alaus. Beveik pilnas šaldytuvas yra nuostabi antsvorio garantija ir planiniai susitikimai poliklinikoje su įvairių sričių specialistais.
Beveik tuščias šaldytuvas ryja laiką, o jo antipodas – beveik pilnas – ryja pinigus. Nes vienintelis būdas gyventi su beveik tuščiu yra šis: kasdien eiti į turgų, į parduotuvę, pirkti tik tiek, kiek tą dieną bus suvalgyta. Negalvoti apie rytdieną ir porytdieną. Nekaupti Kalėdoms, jubiliejui, laidotuvėms, juodai dienai.
Variantas b) – beveik pilnas šaldytuvas yra degalinės strategija, kai kuro bakas užpilamas iki viršaus. Skirtumas tik tas, kad dyzelinas negenda, jis anksčiau ar vėliau bus suvartotas. Be abejo, maisto pramonė deda visas pastangas, kad maistas būtų forever – vartojimo terminų prasme panašus į dyzeliną. Anksčiau ar vėliau, matyt, tai įvyks, bet kol kas kiaušiniai yra kiaušiniai, salotų lapai yra salotų lapai, varškė yra varškė.
Beveik pilnas šaldytuvas yra nuostabi antsvorio garantija ir planiniai susitikimai poliklinikoje su įvairių sričių specialistais.
Mieli skaitytojai, šis savaitgalio tekstas jums turbūt pasirodė lengvas ir neįpareigojantis. Cha, – apie šaldytuvą... Čia turėčiau jus perspėti: tai vis dėl to nėra lengva popsinė tema. Ji netgi bjauriai įpareigojanti ir visiškai nepopuliari. Vos kompanijoje kas nors pradeda kalbėti apie maisto išmetimą ir švaistymą, kompanija suraukia nosis: kokia čia tema? Turime pinigų, kaip norime, taip darome. Prikaupiame pilną šaldytuvą, pusę išmetame, o ką? Bajoriškai... Netgi Radvilos panašiai darė, nors šaldytuvų anais laikais nebuvo: puotos metu pradėdavo mėtytis kulšimis, – smagumėlis.
Pabaigai – keletas skaičių. Europa kasmet išmeta maisto už 143 milijardus eurų. Sukrovę piramidėn kone šimtą milijonų tonų maisto atliekų turėtume viršukalnę, kuri galėtų konkuruoti su Everestu.
Kosminis maisto švaistymas vyksta ten, kur neužsidaro perkimšti šaldytuvai. Ten, kur maistas nėra vertybė, nes pigus. Ten, kur žmonės daug dirba, daug uždirba ir neturi laiko galvoti apie tokius niekus, kaip maistas. Švaistymo čempionai yra olandai – 541 kg išmesto maisto vienam asmeniui. Belgai (345 kg), gerai pavaro ir estai (265 kg), lenkai (247 kg) ir britai (236 kg). Mes – tvarkingi vidutiniokai su 170 kg išmesto maisto vienam gyventojui per metus.
Mano šaldytuve šįvakar reikalai kaip niekada prasti. Teks suktis. Kūrybos procesas prasideda.
