Paulius Jurkevičius: Mes atsilikę dešimtmečiais. O gal šimtmečiais?

Po to, kai šį pavasarį Lietuva tapo EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare, o EBPO yra toks 36 turtingiausių valstybių klubas su būstine Paryžiuje, abejonių lyg ir nebelieka: esame pačiame pasaulio priekyje. Planetos elitas. Grietinėlė.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Vos dvi savaites spėjome pasilepinti elito gretose, štai, skaitau viename dienraštyje: „Mes jau ir taip tiek daug leidome ir tai dėl politinių sumetimų, nes mūsų visuomenės mentalitetas keliais dešimtmečiais atsilikęs“. Kalba Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos priežiūros departamento Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas Almantas Kranauskas. Tas pats personažas, kuris anksčiau buvo niekuo, bet tapo visiems žinomas dėl nepavykusios sviesto aferos.

Bandau įsivaizduoti, kaip ten viskas buvo: Kranausko viršininkas Veryga išsikviečia pavaldinį į kabinetą ir klausia: „Tai ką dabar darom su margarinu?“ Kranauskas trauko pečiais, piktas ir liūdnas: „Matyt, nieko neišeis su margarinu. Liaudis atsilikusi, nesupranta, kas yra nehidrintas margarinas. Ir žurnalistai nesupranta...“ Veryga klausia: „Ar bandei organizuoti žiniasklaidos išvyką į margarino fabriką, kad pasižiūrėtų, kaip tas nehidrintas atrodo, kaip palmių aliejus iš skysto tampa kietas?“ Kranauskas purto galvą: „Ne, nebandžiau. Kažin ar tie procesai – aliejų pasterizavimas, frakcionavimas, vitaminizavimas bus gražiai aprašyti... Kol kas paliekam mitybos gairėse augalinius aliejus. Gal bent prieš savuosius, prieš lietuviškus rapsus liaudis nebambės...“

Veryga duoda ok. Vėl kyla triukšmas, putoja feisbuko liaudis, visokie je suis sviestas ir panašiai, vėl Veryga iškviečia Kranauską ir klausia: „Ką dabar darom su augaliniais? Braukiam? Paliekam rekomendacijose tik alyvuogių aliejų?“ Kranauskas niūriai gūžčioja: „Tamsi, oj tamsi mūsų liaudis. Dešimtmečiais atsilikusi...“

Nežinau, gal ir ne taip viskas ten buvo. Gal žymiai liūdniau arba šiek tiek linksmiau. Bet ėmė Kranauskas ir pratrūko „Valstiečių laikraštyje“: „Mūsų žmonės nepakankamai išprusę...“, „...mentalitetas atsilikęs“, „lietuviški prietarai, mitai...“

Sunku pasakyti – dabar ar vėliau Mitybos skyriaus vedėjas krausis lagaminus į Skandinaviją. Ten, kur žmonės teisingai supranta maistą. Ten, kur pasiekta absoliuti sveikatai palankios mitybos pažanga. Tiesa, nevertėtų manyti, kad Mitybos skyriaus vedėjas neturi naujų idėjų. Gal, pavyzdžiui, SAM organizuos žiniasklaidai studijų kelionę į Skandinaviją, kad žurnalistai nufilmuotų kaip mažieji švedai ir suomiai storai tepa „Ramą“ ant pilno grūdo (be roundapo) duonos (be glitimo) riekės?

Jeigu nevalgome kaip Oslas, kaip Malmė, kaip Rovaniemis, ar valgysime kaip Palermas, kaip Heraklionas, kaip Alikantė?

Šiaip ar taip, Kranausko sukurtame darželinukų mitybos manifeste liko paskutinioji rekomendacija: naudoti alyvuogių aliejų. Todėl jam dar teks padirbėti. Nes vedėjas žino, keliais dešimtmečiais atsilieka Lietuvos valgytojų mentalitetas, kokie prietarai užvaldė mūsų šaldytuvus ir virtuvių spinteles.

Čia turėčiau pripažinti štai ką: jeigu kažkam pasirodė, kad aš traukiu per dantį Kranauską, žinokite – taip tik pasirodė. Mitybos skyriaus vedėjas nusipelno mano simpatijų. Pirmiausiai – dėl drąsos. Supriešinti pieno pramonę su margarino pramone, sveikatos ministeriją su žemės ūkio ministerija reikia drąsos.

Antra – dėl revoliucinio polėkio. Jis jaučia, jis žino: Lietuvai reikia mitybos revoliucijos. Gal tik nežino, kad revoliucijos sėkmingos būna tais atvejais, kai apačios spaudžia viršūnes, o ne atvirkščiai. Ir kad galvos revoliucijų metu krenta viršuje, o ne apačioje. Šitai jis, matyt, pamiršo.

Ir trečia: vedėjas sako tai, ką galvoja. Tai nelabai lietuviškas bruožas, bet jis vertas aplodismentų. Taigi, aplodismentai Kranauskui.

Taigi, su skandinaviškomis orientacijomis – baigta, prasideda naujas – alyvuogių aliejaus etapas. Tai ne šiaip sunki ar labai sunki užduotis. O ne, – tai titaniškas užmojis – atsukti Lietuvos valgytoją Viduržemio jūros, Graikijos, Italijos, Ispanijos mitybos tradicijų link. Pavyks ar ne? Jeigu nevalgome kaip Oslas, kaip Malmė, kaip Rovaniemis, ar valgysime kaip Palermas, kaip Heraklionas, kaip Alikantė?

Prognozuoju, kad nelabai. Maždaug 10 proc. Lietuvos gyventojų jau yra atsisukę į alyvuogių aliejų ir į Viduržemio jūros dietą. Gal koks ketvirtadalis, na, gal koks trečdalis Vilniaus jau yra atsisukęs.

Visiems kitiems tas daiktas yra neskanus, o neskanus, nes kartus. Ir dar brangus. Svetimas. Likusieji 90 procentų, o gal ir visi 98 tvirtai žino, kad kepimas alyvuogių aliejuje yra vėžys. Taip sakoma ir viskas. Maždaug 90 proc. valgytojų ir toliau mano, kad esame unikalūs – mums netinka tai, kas tinka pietiečiams, o netinka todėl, kad pietiečiai tinginiai, o mes – ne, na ir galiausiai paskutinis argumentas: mano senelis visą gyvenimą kiaušinienę „ant taukų“ spirgino ir laimingai gyveno iki 91 metų.

Istoriškai pirmasis mitybinės revoliucijos etapas Abiejų tautų respublikoje prasidėjo XVI amžiuje, ir dėkoti už tai reikia Žygimantui Senajam, kuris į žmonas prisišaukė mėlyno kraujo pietietę – Boną Sforzą. Ji ne tik Valakų reformą mums per smegenis, per konstituciją pervarė, bet ir šakutę į rankas įdavė, alyvuogių aliejų gerklėn pabandė suvarvinti. Blogai jai baigėsi – apšaukėme ją nuodytoja ir net juodą operą sukūrėme (šiek tiek vėliau).

Prognozuoju, kad mes ir toliau išdidžiai spirginsime kiaušinienę „ant taukų“, tik, žinoma, nearsime, neakėsime, nekirsime miško kaip tas senelis, kuris gyveno iki 91 metų ir todėl liksime ten, kur esame: žemiausioje ES vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės eilutėje.

Supriešinti pieno pramonę su margarino pramone, sveikatos ministeriją su žemės ūkio ministerija reikia drąsos.

Toliau gyvensime pagal „Maxima“ akcijų ritmą ir Romos plebėjų dėsnį – „dėl skonio nesiginčijama“. Atkaklus nenoras ginčytis, nes ir taip juk viskas aišku, kulinarinis šlėktiškumas „co to ja, co to moje komizelka“, „tai, kas tinka jam, iš principo negali tikti man“ mus priartina prie pačios seniausios žmonijos istorijoje – humoralinės mitybos teorijos. Ją išplėtojo Antikinės Romos gydytojas Klaudijus Elijus Galenas (Claudius Aelius Galenus). Anot jo, temperamentas bei nuotaikų svyravimai priklauso nuo keturių kūną sudarančių skysčių, o skysčiai – nuo mitybos. Pas vienus per viršų lipą juodoji tulžis, pas kitus – geltonoji, pas trečius – flegma, pas kažką – kraujas.

XVIII amžiuje prasidėjusi Apšvieta sumalė į miltus šį skystimų chaosą. Bet kai kur jis vis išlenda, sugrįžta naujais pavidalais. Pas mus jau prasidėjo mitybos reikalų Apšvieta? Tegu Kranauskas užduoda tautai klausimą: „Ar alyvuogių aliejus vienodai veikia graiko ir lietuvio kepenis?“ Ir tada bus aišku, ar keturiais posėdžiais, penkiais ministro parkerio brūkštelėjimais įmanoma sutvarkyti „dešimtmečiais atsilikusį visuomenės mentalitetą“.

Nuo šito reikėjo pradėti. Nes dabar bus taip: alyvuogių aliejus (tas, ant kurio esą kepti negalima) atsidurs toje pačioje blogio lentynoje. Šalia margarino.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis