Pakėliau akis ir pamačiau skelbimą: „Čia prekiaujama laikraščiais be palmių aliejaus.“ Jeigu pagalvojote, kad pasakoju anekdotą – pateikiu nuotrauką. Pažiūrėkite!
Palmių aliejaus klausimas pasiekė kritinį tašką visur – žiniasklaidoje, televizijoje, kasdienybės plepaluose, reklaminėje produkcijoje. Lauki sankryžoje žalio šviesoforo signalo, prieš tave – furgonas su keksiuko fotografija ir reklaminiu tekstu didžiulėmis raidėmis: „Mūsų keksiukai jums – be palmių aliejaus!“
Palmių aliejaus klausimas pasiekė kritinį tašką daug kur Europoje. Bet pas mus – nelabai. Todėl trumpai ir schematiškai pateikiu problemos esmę. Ji susideda iš trijų punktų.
Pirmasis – ekologija. Tarptautinis gastronomijos judėjimas „Slow Food“ jau seniai neduoda ramybės keksiukų su palmių aliejumi gamintojams: jūsų keksiukai, sausainiai, ledai ir kiti skanėstai greitai nužudys orangutangus, tigrus ir kitą unikalią Borneo džiunglių fauną.
Palmių plantacijų plotas atogrąžų miškų sąskaita plečiasi geometrine progresija. Tarkime, vien tik Malaizijoje šiuo metu plyti 50 tūkst. kv. kilometrų ploto palmynas. Tai daug ar mažai? Visa Estija su trupučiu... Tiems, kurie sako, jog orangutangai jų nedomina, o pigūs keksiukai – labai domina, galiu pateikti tokį geltoną palyginimą: įsivaizduokime, jeigu kažkas pasiūlytų (už didelius pinigus) iškirsti pušynus, beržynus, ąžuolynus ir viską užleisti rapsais. Įsivaizduokime – visa Lietuva – geltonos rapsų spalvos... Siaubas ar ne?
Antrasis – riebalų sudėtis. Keksiukuose dažniausiai naudojamas pats prasčiausias – rafinuotas palmių branduolių aliejus. Jo sudėtyje – 81 proc. sočiųjų riebalų rūgščių. Tokį produktą kai kas lygina su hidrintais riebalais, kurių pavojingumą sveikatai jau perprato beveik visos namų šeimininkės.
2011 metais 23 pasaulio šalyse vykdytas eksperimentinis tyrimas parodė, jog 1 kilogramas per metus prarytų palmių riebalų didina mirties riziką dėl širdies ir kraujagyslių sistemos ligų. Reikia skaičių? Prašau: jeigu 100 000 keksiukų mėgėjų kasmet suvartos 1 kg palmių riebalų per metus, maždaug 70 keksiukų mėgėjų daugiau nebereikės keksiukų.
Trečiasis – EFSA perspėjimas. Tarkime, sočiųjų riebalų perteklius neišgąsdino: „Valgiau lašinius ir toliau valgysiu, nes mano senelis valgė ir iki šimto metų išgyveno.“ Šitas analogijas mes jau girdėjome. Galime tik pavydėti seneliui – lašinių valgytojui. Gaila, nebegalime jo paklausti: „Seneli, ar be lašinių valgėte dar ir keksiukus su palmių riebalais?“
Palikime senelį amžino atilsio ramybėje. Gyviesiems Europos Maisto saugos tarnyba EFSA paviešino dar vieną didelę palmių riebalų bėdą. Rafinavimo metu palmių aliejus kaitinamas ir dezodoruojamas. Susidaro trys smarkiai toksiški, stipriai kancerogeniški teršalai, kuriuos dėl visa ko paminėsiu: 3-MCPD, 2-MCPD ir GE – glicidilo riebalų rūgščių esteriai.
EFSA perspėjimas pateiktas 2016 metų gegužės 3 dieną. Gegužės 6 dieną vienas stambiausių Italijos prekybos tinklų COOP paskelbė nutraukiantis visų šio tinklo prekės ženklu žymimų (na, kaip „Maxima“ linija „Meistro kokybė“) produktų, kuriuose yra palmių riebalų, gamybą ir prekybą. „STOOOOP.“ Išsigando net tokie maisto gigantai kaip „Ferrero“. Beje, gerokai anksčiau Europos Komisija įpareigojo valstybes nares imtis tų trijų kancerogeninių monstrų stebėseną augaliniuose aliejuose, bandelėse, saldumynuose ir ypač – kūdikiams, mažiems vaikams skirtuose maisto produktuose.
Nežinau, ar valstybė narė Lietuva vykdo EK rekomendacijas. Ar stebi... Ar kažką pastebi... Bet greičiausiai nelabai, nes neturi laiko, nes sveikatos ministras šiuo metu smarkiai užsiėmęs – vaikosi „probleminius“ iš teatrų fojė ir roko festivalių.
Aš stebiu, kaip ir siūlo EK. Ir stebiuosi. Tos gražios lietuviškos dainos – pamenate: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“ – žodžius pats laikas būtų pakeisti, priartinti prie nūdienos aktualijų. Vietoje ąžuolų reikia įrašyti palmes. Jeigu kažkas suskaičiuotų, kokiame plote žaliuoja medžiai, iš kurių vaisių išgaunamas visas palmių ir palmių branduolių aliejus, reikalingas Lietuvos maisto pramonei, tai verktume: ąžuolams, beržams ir klevams vietos mažai beliktų.
Malaizija, Indonezija, Nigerija ir Gabonas su savo palmėmis braunasi į Lietuvos maisto rinką be ceremonijų. Vykdomas rinkodarinis fokusas: palmių aliejus patyliukais perrengiamas gastronominio paveldo rūbeliais.
Rūbeliai – tai lietuviški produktų pavadinimai, provokuojantys meilę tėviškei ir kancerogeniniams teršalams. Be palmių, pasirodo, net senoliai neapsieidavo. Štai – „Senolių“ varškės glaistytas sūrelis, jo sudėtyje – „augaliniai riebalai“. Kokie? Būtų įdomu sužinoti ir pranešti Europos Komisijai. Maisto pramonė iki šiol elgdavosi taip: parašo etiketėje – „augaliniai riebalai“, bet skaityti reikia „palmių riebalai“.
Arba mielos, žalios „Panemunės pievos“: šiame nostalgija dvelkiančio lydyto sūrio sudėtyje – „augaliniai riebalai“. Kokie? Arba lietuvių konditerijos pasididžiavimas – šakotis, kurio pavadinimas „Kaimiškas“, gaminamas Zarasuose. Nagi, ką ten tie kaimiečiai į tešlą maišo? Kaip tai ką – palmių riebalus. Garbė jiems – nors prisipažįsta etiketėje.
O kaip dėl vaikų? Lietuvos maisto pramonė niekaip nereaguoja į EK rekomendacijas dėl vaikų mitybos. Matyt, žino, kad niekas nestebi. Kaip manote – kam ošia palmės, kam rafinuojamas ir dezodoruojamas palmių aliejus, kam skirtas toksiškas glicidilas, jeigu ne mūsų vaikams? Jiems skirtos „Vaikų svajonių“ bandelės su varškės įdaru, gaminamos Kaune. Sudėtyje – palmių aliejus.
Ledai „Baltoji varnelė“ – garsusis vanilinis plombyras iš Klaipėdos. Sudėtyje – augalinis neįvardytas (žinome, ką tai reiškia...) aliejus. Arba – glaistyti vaniliniai ledai, pavadinimas – kaip iš tetos Betos pasakų repertuaro – „Nykštukas“. Sudėtyje – kokosų, palmių, rapsų aliejų kokteilis.
Žemėj Lietuvos palmės žaliuoja ir dar ilgai žaliuos, nes diskusijos šiuo klausimu nevyksta. Europos Komisija dėl to šiek tiek nerimauja. Aš taip pat šiek tiek nerimauju. Ministre, ką darome su palmėmis? Reikėtų uždrausti...
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: 10 blaivios šalies taisyklių pagal mane ir kitus neprobleminius
