Įvairūs, labai įvairūs maisto vaizdai užtvindė socialinius tinklus. Jų žiūrėjimas nebūtinai užtraukia pareigą tikintiems išpažinti nuodėmę, o netikintiems kažką tokio pagalvoti. Bet tai nekeičia esmės ir termino. Angliškai „food porn“ – maisto pornografija pavadintas reiškinys gyvuoja jau ne vienerius metus. Gyvuoja, klesti ir stiprėja.
Nekreipiau į tai jokio dėmesio, kol man nepakliuvo į rankas knyga „Food Porn: maisto obsesija televizijoje ir socialiniuose tinkluose“. Viršelyje: išmanusis moters delne, o išmaniojo ekrane – skanūs dalykai. Knygos autorė Genujos universiteto sociologijos profesorė Luisa Stagi taip nuosekliai išdėstė apie mūsų laikų pornografiją, jog man galvoje prašviesėjo. Arba patamsėjo.
Nežinau – jums prašviesės ar patamsės, kai atsidarysite feisbuko paskyrą, kurios pavadinimas – labai konkretus: „Food Porn“. Paskyra turi 2,1 milijono sekėjų. Nemažai, ar ne? Bet čia – lašas jūroje, lyginant su tuo, kas darosi visokiose #buzzfeedfood. Ten nuolat „sėdi“ 23 milijonai maisto vaizdų mylėtojų.
„Instagrame“ jų šiek tiek mažiau, užtat čia pavadinimai – arčiau esmės ir maisto orgazmo norintiems jį patirti. Nežinau, ką jie ten patirs, greičiausiai maistgazmą, nes taip verčia galvoti vienos paskyros pavadinimas – „foodgasm“.
Socialiniuose tinkluose galima aptikti pačių įvairiausių pakraipų maisto loverių. Jie ten gamina ir žiūri. Ir patiria maistgazmą. Tarkime, toks mažas gastronominis marazmas kaip „Pizza Puff Pastry Twists“ (nesinori net pavadinimo išversti...) sulaukė 160 milijonų peržiūrų. Todėl, jeigu kitąsyk „Neringoje“ filmuodami išmaniuoju pagausite tą momentą, kai iš teisingai pagaminto Kijevo kotleto trykšteli sviesto čiurkšlė, – ką gi... Galbūt tai reiškia, kad suteiksite malonumą dešimtims milijonų. Loveriams ir foloveriams tekės seilės, plūs entuziastingų atsiliepimų ir FB patiktukų srautas.
Visas šis visuomenės moralei nepavojingas maistologinis seksas atsirado tobulėjant gastronomijai. Iš pradžių virėjai norėjo, kad maistas būtų skanus.
Dabar turime reikalų su „food porn“, maistu, kuris gali būti visiškai neskanus, bet labai išvaizdus, efektingas.
Paskui reikėjo, kad būtų skanus ir išvaizdus. Dar vėliau – labiau išvaizdus nei skanus. Dabar turime reikalų su „food porn“, maistu, kuris gali būti visiškai neskanus, bet labai išvaizdus, efektingas. Svarbu, kad maisto vaizdas kirstų į sąmonę, į refleksus ir prasidėtų tam tikros fiziologinės reakcijos, kurios nebepriklauso nuo mūsų valios: laižymasis, seilėtekis, dūsavimas, alkio jausmas. Panašiai atsitinka vyrams, kai jie pamato mini sijonus ir dailias moterų kojas.
Apie maistinę pornografiją septintajame dešimtmetyje nedrąsiai užsiminė prancūzų „nouvelle cuisine“ šefas – legenda Paulis Bocuse'as savo knygoje „Prancūzijos virtuvė“. 1984 metais amerikiečių feministė Rosalind Coward knygoje „Female Desire: Woman's sexuality today“ tiesiai šviesiai susiejo tam tikru būdu pateiktus maisto vaizdus su erotika.
Apie maistą kaip pornografijos pakaitalą pirmasis prabilo mitybos specialistas Michaelis Jacobsonas. Maistą, kurio vaizdas pateiktas iškreiptai, kaip vojerizmo stimuliatorių, nepasiekiamų skonio idėjų fantazijas. Toks maistas neskirtas valgyti, gaminamas jis anaiptol ne skonio receptoriams patenkinti, ne skrandžiui, o akims ir tam tikroms smegenų sritims.
„Food porn“ gerbėjai nefotografuoja močiutės kotletų arba virtų bulvių su sviestu ir krapais. Na, nebent atranda tam tikrą, specialų rakursą, minimaliai dviprasmišką požiūrį.
Pavyzdžiui, neseniai feisbuke vyko įnirtinga diskusija ar toks „proletarų“ maistas kaip tirštos daržovių sriubos galėtų pretenduoti į maisto fantazijas. Gal ir galėtų, – jeigu, žinoma, bus pagautas tam tikras pornofūdinis kampas. Tam reikės išmokti specialių maisto fotografavimo taisyklių ir efektų. Reikės išmokti fotografuoti patiekalą iš viršaus, kad išnyktų atstumo perspektyva ir giluma.
Toks patiekalo rakursas vadinasi „God's eye view“ (angl. Vaizdas iš Dievo akies) ir jis smarkiai skiriasi nuo įprastinių maisto nuotraukų, kuriomis mėgėjai užtvindo, pavyzdžiui, „Tripadvisor“ restoranų platformą.
Padarome eksperimentą. Padėkite baltoje lėkštėje virtą dešrelę, padrabstykite šen bei ten kečupo, atsainiai numeskite apvalią bandelę ir nufotografuokite patiekalą frontaliai. O dabar toje pačioje lėkštėje padėkite dešrelę, perpjaukite pusiau bandelę, padėkite puseles abipus dešrelės, ties dešrele išspauskite kečupo piešinuką ir nufotografuokite iš viršaus. Štai – dabar jau artėjame prie to, ką galima pamatyti feisbuko „Food Porn“ paskyroje.
Arba imkime mėlynių torto nuotrauką. Jeigu tai bus spalvingas paprastai atpjauto torto gabalo vaizdas, – turėsime torto nuotrauką ir tiek. Bet jeigu torto gabale matysis kąsnio ir valgytojo (arba valgytojos) dantų žymės, tai tos mažos smulkmenos keičia reikalą ir fotografijos žanrą. Čia jau važiuojame link maisto pornografijos.
Šiaip ar taip maistinio orgazmo šalininkams patiekalo skonis rūpi mažiausiai. Jiems rūpi pateikimo egzotiškumas, spalvų ryškumas, išdėstymas lėkštėje. Vienas garsus Romos šefas kartą man taip apibūdino šiuos gastroestetinius žaidimus: „Food Porn“ tam tikra prasme yra aukštoji virtuvė, bet pritaikyta demokratiškam masinio vartotojo skoniui.“
Kyla visiškai pagrįstas klausimas: ar maisto pornografija yra absoliutus blogis, ar jau galime rėkti apie Sodomą ir Gomorą? Aš nemanau, kad „Food porn“ yra blogis. Mes visi fotografuojame maistą, įskaitant ir šio teksto autorių. Tai yra internetinės kultūros evoliucija, bet ne maisto.
Sodoma ir Gomora yra kas kita. Kai fūdporne matau patiekalą – „keptos bulvytės su parmezanu, česnakų skonio garstyčios, vištų sparneliai, midijų skonio „marinara“ padažas ir lydyta mocarela“, kai matau, kad susižavėjimą šiuo beviltišku skonio niekalu rodo 6 tūkstančiai patiktukų, – tada taip: tai gryniausia virtuvės dėsnių Sodoma ir Gomora, pasibaisėtinas kulinarinis erzacas tiek savo vaizdu, tiek aprašymu.
Na, ir galiausiai – liūdesys, vienatvė. Sociologinis maistinės pornografijos aspektas yra valgymo kartu – su šeima, su draugais, su priešais neigimas.
„Food Porn” žmonės pasisotina vienumoje. Jie pasidalija savo skonio emocijomis su virtualia draugų kompanija, bet tai vyksta vėlgi – vienatvėje, prie kompiuterio ekrano. Nejaučiant nei blogų, nei gerų kvapų.
Tai jau yra virtuvės mirtis. Galbūt todėl kai kurie „Michelin“ žvaigždėmis įvertinti restoranai perspėja savo klientus: „Čia fotografuoti maistą draudžiama.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Vienas dalykas, kurį restorane verta išsitraukti iš rankinės
