Ką čia spėlioti – viskas ir taip aišku: valgymas. Šių dienų maisto apaštalas, „Slow Food“ judėjimo įkūrėjas Carlo Petrini viename interviu man pasakė: „Apie valgymą ir apie maistą kuo toliau, tuo daugiau kalbėsime, rašysime, skaitysime. Nes valgymas, – norime to ar nenorime, privalomas visiems – nepriklausomai nuo odos spalvos, tikėjimo, turtinės padėties ir politinių pažiūrų“.
Gastroapaštalas Carlo žino, ką sako: pasaulis vis daugiau kalba apie tai, ką valgo. Ir vis daugiau šia lyg ir fiziologine tema rašo, skaito. Maždaug prieš 50 metų jaunos panelės rašydavo dienoraščius apie meilę ir niekam neduodavo jų skaityti.
Dabar panelės rašo dienoraščius, tik ne apie meilę, o apie maistą. Ir trokšta, kad jų įžvalgas perskaitytų visas www. Prieš 30 metų, kai buvo pats greitmaisčio žydėjimas ir kvepėjimas, įtakingi dienraščiai skelbdavo interviu su garsiais politikais. Dabar įtakingų laikraščių portalai skelbia šiek tiek politikos naujienų ir daug interviu su garsiais restoranų šefais.
Maždaug prieš 50 metų jaunos panelės rašydavo dienoraščius apie meilę ir niekam neduodavo jų skaityti. Dabar panelės rašo dienoraščius, tik ne apie meilę, o apie maistą.
Anksčiau maisto žinios nenurungdavo žinių apie naujas suknelių madas. Dabar žinios apie suknelių madas nebepaveja žinių apie naujas mitybos tendencijas.
Dar visai neseniai garsenybės spalvotiems žurnalams aiškindavo apie savo automobilius, savo jachtas, savo vilas. Dabar garsenybės aiškina apie savo šefus, savo restoranus, savo gastronomines filosofijas.
Prisiminkime: kadaise restorane prieš sėsdami valgyti eidavome plauti rankų. Dabar ką darome pirmiausiai? Traukiame išmanųjį, fotografuojame lėkštę, keliame į feisbuką ir vietoje deserto laukiame triženklio skaičiaus „laikų“. Ir galų gale: anksčiau žmonės apie savo nuodėmes šnabždėdavo kunigui. Dabar šnabžda dietologams...
Visa tai žino įtakingų dienraščių ir portalų redaktoriai. Kadaise pasitaikydavo vienas kitas straipsnis apie maistą, bet nebuvo specialių maisto rubrikų. Dabar jos yra ir slenka link politikos ir ekonomikos temų. Politikos apžvalgininkai vis dažniau atsiduria maistologijos apžvalgininkų apsuptyje.
Netikite? Žvilgtelėkime į galingo Paryžiaus dienraščio „Le Figaro“ portalą: štai straipsnis apie savaitės žmones – Merkel ir Ronaldo, o šalia – apie detoksikuojančius sultinius. Ir dvi atskiros, portalams prilygstančios rubrikos – „Gastronomie“ ir „Vin“. Parbleu, velniai rautų.
Važiuojame anapus Lamanšo: britų „The Guardian“. Dienraščio portale – straipsnis apie ryžių įvairovę išnyra iškart po Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos aspektų. „Food“ rubrikos redakcija turi aštuonias savarankiškas skiltis, – Oh my God – Dieve mano.
Kodėl pasaulio žiniasklaidos grandai žiūri į lėkštę? Todėl, kad laikraščių ir portalų skaitytojai pagaliau nustojo abejoti: maistas yra sveikata.
Varom į pietus. Milanas, stambiausias šalies dienraštis „Il Corriere della Sera“: reportažas iš Brazilijos apie virusą „zika“ ir šalia – kitas, iš Niujorko – apie 40 cm aukščio putėsius. Italų žiniasklaidos lyderio redakcija rubrikoje „Cucina“ (it. virtuvė) turi net 11 atskirų maisto ir gėrimų skilčių. Mamma mia...
Madridas, spaudos gigantas „El Pais“. Karaliaus Felipės VI konsultacijos dėl vyriausybės sudarymo ir visai čia pat – rubrikėlė „El Comidista“ (isp. valgytojas) su straipsniu apie duonos pakaitalus. Savarankiškoje rubrikoje „Gastronomia“ – šešios redakcijos skiltys, skirtos vynui, maistui, restoranams. ¡de verdad! – tikrai!
Na, gerai, prancūzai, ispanai, italai ir kiti pietiečiai. Tarkime, jie nieko rimto neveikia tik valgo ir varinėja diskusijas apie maistą. O ką rašo racionalūs vokiečiai?
Atsiverskime rimtai nuobodų dienraštį – garsųjį FAZ‘ą (Frankfurter Allgemeine Zeitung). Pirmasis gastronominio turinio su finansiniu prieskoniu straipsnis – apie šokoladą – greta aukso kainų analizės. O FAZ‘o rubrika „Essen & Trinken“ (vok. valgyti ir gerti) – tai anaiptol ne receptai iš tetulės blogų, o žymiai daugiau – gastronomijos ir vartojimo tendencijos, restoranų kritika. Rimtai, vokiškai, ja, ja richtig, – taip, taip, žinoma.
Kodėl pasaulio žiniasklaidos grandai žiūri į lėkštę? Todėl, kad laikraščių ir portalų skaitytojai pagaliau nustojo abejoti: maistas yra sveikata. Arba priešingai. Sveikos mitybos obsesija tapo naująja religija. Dietinių mišių reportažai – naujas, privalomas maisto žurnalistikos žanras. Nes žmonės vietoje įprasto klausimo „ką tu valgai?“ vis dažniau teiraujasi: „ko tu nevalgai?“
Ir dar, žinoma, todėl, kad atsirado skirtingų požiūrių į maistą: lėtas maistas, greitas maistas, vegetarai, veganai, food comfort – komfortabilus maistas, food disegn – maisto dizainas, mashups food – sumaišytas maistas, nulio kilometrų maistas ir taip be galo.
Susigaudyti šiose maisto tendencijų džiunglėse – tai ne mėsainį praryti. Bet susigaudyti verta. Kartais tiesiog reikia. Šventa Marija pasivadinusi prieskonių bendrovė teigia, kad 48 procentų lietuvių kasdien valgo tą patį. Bet mes imkime ir netikėkime. Vieni pietauja pas Praspaliauską, kiti laikosi greipfrutų dietos, treti srebia liekninančią kopūstienę, dar kiti laksto po užsienį ir kolekcionuoja tris „Michelin“ žvaigždes.
Lietuva maždaug prieš trejus metus gastronomijos srityje įjungė turbo ir pradėjo savąjį Dakaro ralį. Pensijon nenorėjusios sovietmečio šefės pačios traukiasi iš virtuvių, nes nežino, kas yra espuma ir ką veikti virtuvėje su azotu.
Už nugaros stovi nauja karta, dirbusi Londone, šniukštinėjusi San Sebastiano restoranų meniu. Atsirado valgytojų ir maisto vartotojų karta, trokštanti naujų gastronomijos potyrių, informacijos, galimybės būti procese.
Todėl nenustebkite, šiame portale greta politikos komentarų atradę tekstą apie maistą. Naujienos po truputį įgauna skonį.
