Vietoje daugtaškių kiekvienas valgytojas turėtų įrašyti savo svajonę. Jų, matyt, būtų įvairių. Naujo tipo prekybos centre būtų viskas kitaip. Maisto produktų kokybė – puiki, o kaina – prieinama. Pardavėjų kompetencija ir gastronominis išsilavinimas – aukščiausio lygio. Kiekvienas parduodamas produktas būtų degustuojamas ir aiškinamas. Pensininkams, žinoma, būtų specialios nuolaidos. O vaikams būtų rengiamos nemokamos sveikos ir skanios mitybos pamokėlės.
Daug ko galima būtų prisigalvoti ir prifantazuoti apie idealią „Maximą“. Bet neverta. Ideali „Maxima“ jau sukurta. Gyvuoja. Romoje, Niujorke, Tokijuje. Ir dar keliuose pasaulio miestuose. Apsilankykime naujo tipo prekybos tinkle, kuris vadinasi „Eataly“. Užsukime į Romos „Eataly“ greta „Ostiense“ geležinkelio stoties.
Naujo tipo prekybos centras yra atvirai moralistinis. Jis sugriebia tave prie įėjimo, auklėja, aiškina, moralizuoja, nepaleidžia iki paskutinės minutės. Nusipirksi tik duonos ir pieno, bet išeisi pro duris ir jausies bemaž gastronomijos mokslų daktaras. Prie durų yra trys esminiai „Eataly“ politikos principai.
Pirmas: „Mūsų klientas anaiptol nėra visada teisus“. Antras: „Mes taip pat anaiptol nesame visada teisūs“. Trečias: „Iš šios nuostabios abejonės kyla mūsų harmonija“.
Kai „Eataly“ įkūrėjas O.Farinetti atidarė pirmąjį „aukštojo maisto“ prekybos centrą Turine, Italijoje ir Europoje įsivažiavo ekonominė krizė. Stambiam verslininkui, kuris ramiai gyveno turėdamas buitinės technikos parduotuvių tinklą, kolegos sukiojo pirštą prie smilkinio.
Romos „Eataly“ – tai keturi aukštai, 17 tūkst. kv. metrų, penki restoranai, daugybė barų, picerija, knygynas, auditorijos. Ir, žinoma, didžiulis prekybos centras.
Žvilgtelėjęs pagalvotum, kad tai visiškai normalus, paprastas prekybos centras, toks kaip mūsų „Maxima“: duona, pienas, daržovės, mėsa, konditerija, žuvys, sūriai, gėrimai. Bet taip tik atrodo.
Pirma abejonė dėl šio prekybos centro normalumo įsismelkia pirmajame aukšte: į velykinių pyragų piramidę įsiskverbia stirta knygų apie maistą. Knygos čia – visur.
Perki aliejų, greta – knygos apie aliejų. Perki mėsą – čia pat mėsos žinynas. Perki picą – picos vadovėlis. Nejučia pradedi abejoti: prekybos centras nori, kad pirktum maistą? Ar kad skaitytum apie maistą? „Eataly“ nori ir vieno ir kito: kad skaitytum, ir kad pirktum.
Kita abejonė – konditerijos skyriuje. Pernelyg dailūs, pernelyg žaismingi pyragaičiai ir tortai. Kodėl? Viskas labai paprasta: konditeriją čia orkestruoja Luca Montersino – vienas garsiausių, o gal ir pats garsiausias italų konditeris. Luca žvelgia iš didžiulio plakato ir nepraleidžia progos priminti, kad jo saldumynai yra be hidrintų riebalų ir be dažiklių.
Toliau – alyvuogių aliejaus skyrius. Čia parduodamas alyvuogių aliejus iš Viterbo, kurio butelis kainuoja 27 eurus. Pasaulio čempionas „Evo” prieš jį kaip fiatas prieš ferrarį. Bet nereikia pernelyg išsigąsti. Alyvuogių aliejaus someljė viską gyvai paaiškins, parodys videomedžiagą, duos paragauti. Jeigu nenusipirksi, tai bent žinosi, koks turi būti superaliejaus skonis.
„Eataly” parduodami daugiausia smulkių ūkininkų ir įmonių produktai. Nišiniai, kilmingi, sertifikuoti. „Eataly” arogantiškai prie įėjimo aiškina, kad yra „alti cibi” pardavėjas. Itališkai „alti cibi” būtų „aukštasis maistas”, panašiai kaip „aukštoji mada”. Neskamba? Ir man neskamba. Bet pasivaikščiojęs po naujo tipo prekybos centrą, pradedi suprasti, kad gastronomijos aukštoji mada egzistuoja.
O kas tada yra „Eataly” klientas? Vietiniai turtuoliai? Turistai? Maisto snobai? Anaiptol. Visi. Įskaitant pensininkus ir mokinius. Pirmiesiems suteikiama 10 proc. nuolaida. Albos trumams – ne, bet kai kuriems jogurtams ir mėsai – taip. Antrieji čia ateina mokytis. Tarkime, šokolado teorijos ir praktikos. Mokytojas atsiveda visą klasę, ir klasė gauna šokolado pamoką – degustaciją. Nemokamai.
Šio prekybos centro degustacijų vyksta čia pat, prekybos salėje. Tarkime, alaus restoranėlis. Dienos alaus korta, užkandžių meniu ir alaus someljė patarimai, ką prie ko derinti. Vyno degustacijų salėje tą dieną pilstė Toskanos karalių „brunello di Montalcino“ ir prašė 3,5 euro už taurę.
Mėsos valgytojams stalas buvo padengtas su popierine staltiese, ant kurios pavaizduota skerdienos dorojimo schema. Parodai pirštu norimą gabalą – ir gauni. Ir tuo pat metu dediesi į galvą, kaip vadinasi mėgstama jaučio skerdienos dalis. „Fai furbo – impara“ (it. mokykis ir būk gudrus) – parašyta plakate. Kad tavo mėsininkas tavęs daugiau nebeapmautų.
Kai „Eataly“ įkūrėjas Oscaras Farinetti atidarė pirmąjį „aukštojo maisto“ prekybos centrą Turine, Italijoje ir Europoje įsivažiavo ekonominė krizė. Stambiam verslininkui, kuris ramiai gyveno turėdamas buitinės technikos parduotuvių tinklą, kolegos sukiojo pirštą prie smilkinio. Jo kūriniui „Eataly“ finansų analitikai žadėjo ne daugiau kaip dvejus metus egzistencijos ir nuostolius su šešiais arba septyniais nuliais. Bet Oscaras vis vien pardavė savo televizorių prekybos tinklą ir paleido „aukštąjį maistą“.
Istorijos tęsinys? Naujoji prekybos formulė „šviečiu – degustuoju – parduodu“ tapo chrestomatiniu naujos maisto prekybos koncepcijos pavyzdžiu. „Eataly“ bosą – nediduką vyrą Oscarą su juodais ūsais naujasis Italijos premjeras Matteo Renzi maldavo tapti ekonomikos ministru. Bet Oscaras nesutiko. Jis toliau plečia „Eataly“ tinklą Italijoje ir pasaulyje.
Išeinu pro „Eataly“ vartus. Oscaras arogantiškai šypsosi iš knygos apie jį viršelio. Knygos pavadinimas – „Prekiautojas utopijomis“. Prie durų mane dar paveja jo politikos dėsniai – „Tu nesi visada teisus, aš irgi nesu visada teisus, bet iš to gali kažkas išeiti“.
Mąstau: ar pas mus kada nors atsiras štai tokia utopija – naujo tipo „Maxima“?
