Galėsite rašyti apie pietų pertraukų maistą. Arba inspektuoti porcijų dydį. O gal – aptarinėti padavėjų darbo kokybę ir restorano interjero reikalus. Jeigu norėsite, galėsite publikuotis incognito. Bet galimas ir toks variantas, kuris suteiktų didesnio matomumo: tada rašysite ir pasirašysite. Visaip su maistu ir restoranais galėtų būti.
Ir visaip, deja, būna. Skaitinėju „maistinius“ tekstus ir norom nenorom braunasi negeras galvojimas: kuo labiau kyla šefų meistriškumas, kuo sudėtingesni valgiaraščiai, kuo platesnė ir gilesnė maisto produktų, ingredientų įvairovė, tuo prastyn eina restoranų recenzentų tekstai.
Neseniai po ranka pakliuvo restorano recenzija portale, kuris skleidžia informaciją apie restoranus. Neminėsiu jo pavadinimo, neviešinsiu recenzijos autorystės, – neketinu niekam skelbti karo ar kitaip pyktis. Ir visgi tą tekstą – recenziją apie vieno restorano maistą – viešai panagrinėti būtų tikslinga. Bent jau tam, kad vis dygstantys ir dygstantys kaip bobausiai pavasario saulėje nauji maisto rašytojai pagalvotų: gal geriau rašyti ne apie maistą, o apie teatrą? Arba apie Ukrainos prezidento rinkimus? O gal – apie Milano baldų salono tendencijas?
Pradėkime teksto analizę. Žaismingas pajūrio restoranas „Barbarosa“ mano dėmesį patraukė nuoširdžia ir atvira komunikacija su restorano lankytojais. Pirmas žodis, pirma abejonė: restoranas turėtų būti žaismingas? Kuriems galams? Tam, kad pažaistų? Keistoka pradžia. Kaip ir pasirinkimo kriterijus: šiais laikais su klientais atvirai komunikuoja visi restoranai, pradedant M.Bottura „Osteria Francesana“ ir baigiant „Čili“.
Kiti kriterijai: Kas gi nenorėtų papietauti malonioje, nuotaikingoje ir dar sočiais valgiais garsėjančioje vietoje? Atsakymas: aš. Ypač vengčiau vietos, kurios klientas raginamas, grubiai tariant, prisiėsti. Gal tai ne restoranas? Ir apskritai: teksto pradžioje yra daug žodžių – aptakių, bet ničnieko nereiškiančių. Užbėgsiu į priekį: per visą gana ilgą recenziją taip nieko ir nepasakyta nei apie restorano virtuvės kryptį, nei apie minimalų ryšį su miesto, regiono tradicijomis. Netgi šefo pavardės nėra, tarsi žaismingame restorane tokios pareigybės nebūtų.
Kuo labiau kyla šefų meistriškumas, kuo sudėtingesni valgiaraščiai, kuo platesnė ir gilesnė maisto produktų, ingredientų įvairovė, tuo prastyn eina restoranų recenzentų tekstai.
Skaitau eilutę apie skoningus patiekalų aprašymus. Čia yra loginė klaida: neskoningų patiekalų aprašymų nebūna. Ir toliau: „Barbarosos“ valgiais sekmadienio popietę jau mėgavosi ne tik poros ar šeimos, bet ir didesnės draugų kompanijos. Tačiau, nors pietauti atvykome ganėtinai užimtu laiku, staliuką gavome ir aptarnauti buvome akimirksniu. Ar tikrai autorei žinoma, kad jie ten visi mėgavosi? Jiems ant veidų tai buvo parašyta? Įdomu ir tai, kad čia pietaujama po pietų. Na, bet, kadangi veiksmas vyksta Palangoje, tai tiek to.
Apie valgiaraštį: Peržvelgusi meniu supratau, kad išsirinkti norimą valgį gali būti sunkoka – „Barbarosa“ siūlo net keletą mėsos, paukštienos, žuvies, makaronų, salotų ir sriubų variacijų. Kuo gi pasireiškia minėti sunkumai? Daugiau ar mažiau visi restoranai siūlo po kelis įvairių pozicijų patiekalus.
...Išalkusias akis nuraminau apsispręsdama, jog šiandien čia norėsiu paragauti mėsos patiekalų. Na, čia jau poezija. Jau nebe recenzija. Išalkti, tarkime, galėtų ir širdis, – bet eilėraštyje. Padavėja informavo, jog cirkuliuoto ėriuko užsisakyti šiandien nebegalėsime, tačiau ir be šio patiekalo pasirinkimas buvo platus: jautienos išpjovos steikas, glazūruotos jautienos žandas, kiaulienos šonkauliai ir cinamoninė karka. Turiu pastebėti, jog šie valgių pavadinimai mane nuteikė labai rimtai. Pamaniau, jog alkana išeiti neturėčiau.
Nuolat pasikartojantis alkanumo faktas yra mielas, nuoširdus. Bet jis tinka asmeninei feisbuko paskyrai, o ne restoranui aprašyti. Kita vertus, neįsivaizduoju, kodėl restorano valgių pavadinimai galėtų nuteikti nerimtai. O jeigu rimtai – būtų įdomu padavėjos ar šefo pasiteirauti, ką jis turi galvoje rašydamas meniu „cirkuliuotas ėriukas“. Tokių gamtoje esama? Ar tai specifinis virtuvės žargonas? Aš būčiau paklausęs...
Pirmas sriubos gurkšnis skrandį nuteikė labai maloniai – sriuba buvo tinkamos temperatūros, aromatinga, tiršta. Tačiau vos po poros akimirkų gomurį ėmė erzinti itin minkšti, sriuboje plaukiojantys virtos mėsos gabalėliai. Viskas čia gerai, bet ar gabalėliai tikrai buvo plaukiojantys? Teksto stilistika recenzentui irgi turėtų rūpėti.
Negaliu teigti, jog tai buvo nereikalingas priedas, tačiau mėsos tekstūra buvo nelabai maloni. Negalimumas teigti restorano recenzijoje neturėtų būti galimas. Arba tu teigi, nes žinai. Arba tu nieko neteigi, nes nežinai. Konstrukcija negaliu teigti, jog tekste kartojasi tarsi liūdnas nežinomybės refrenas baladėje apie meilę.
Su mėsos patiekalais – vėl abejonės: laukti 45 minutes yra tuo pat metu ir malonu, ir apmaudu. Siūlyčiau apsispręsti... Laukimo minutės lyg ir tampa garantija, kad pagrindiniai patiekalai nebus pagaminti iš pusfabrikačių. Pagirtinas optimizmas, bet aš nebūčiau toks užtikrintas. Paklausčiau: „Bonduelle“ ar ne?
Negalimumas teigti restorano recenzijoje neturėtų būti galimas. Arba tu teigi, nes žinai. Arba tu nieko neteigi, nes nežinai.
Galiausiai sulaukiame kritikos, – kokia recenzija be to: ...į akis krito netvarkingas ir perkrautas ragautų valgių vaizdas lėkštėje. Įspūdis toks, jog į lėkštę norėta sudėti kaip įmanoma daugiau skirtingų ingredientų... Galimas daiktas, kad tai tiesa. Bet kritika yra kritika – jeigu jau kritikuoji, tai konkrečiai, tiksliai. Lieka neaišku, kurių daržovių buvo per daug. Nes atsiranda antrasis negaliu teigti, jog – apie daržovių derinimą prie mėsos. Na, nežinome, tai nežinome...
Kiaulienos šonkaulių porcijos taip pat nesulyginsi su nei vienu kitu restoranu – daugiausia lėkštės turinio užėmė įvairiausių formų, tekstūrų ir spalvų daržovės. Bet čia jau rizikinga akcija: lyginti ŠITĄ restoraną su kažkokiais kitais ir jų net nepaminėti? Užtat turime vieną smagų sakinį: Lėkštėje esančios daržovės kūrė chaosą, o ne balansą. Visgi – kokios ten to chaoso dalyvės?
Vertinimai. Jautienos žando paruošimą vertinu vidutiniškai – mėsa buvo minkšta ir trapi, tačiau beskonė. Labai konkretu, – ačiū. Nors gal norėtųsi šiek tiek plačiau apie mėsą, kuri turėtų būti tuo pat metu ir minkšta ir trapi. Čia (prie kiaulienos, – aut. past.) esančių skirtingų daržovių kiekis skrandyje taip pat labiau kėlė nerimą negu palaimą. Ir vėl poezija? Galimai taip – vietoje deserto, nes jis apžvalgoje neaptariamas. Užtat yra trečiasis, paskutinis negaliu teigti, jog...
Tai – nei šis, nei tas. Nei negatyvas, nei pozityvas. Nei kritika, nei reklama. Nuoširdus bandymas? Galbūt. Bet nevykęs.
Įdomu, kaip sureagavo aprašytojo restorano šefas, savininkas? Aš plaukus ar barzdą nusiraučiau. Nes tai – nei šis, nei tas. Nei negatyvas, nei pozityvas. Nei kritika, nei reklama. Nuoširdus bandymas? Galbūt. Bet nevykęs. Dargi su arbitro pretenzija, nes restoranui rašomi balai. Mes recenzijai balų nerašysime. Atleisime nepatyrusiai autorei, bet redaktoriui, kuris išleido kūrinį – ne. Gaila, kad tokio lygio tekstais vertinamas komandos – restorano darbas. Ir gaila, kad panašių tekstų – daugybė. Jais maitinami maisto skaitytojai.
Pabaigai – klausimas: kada lietuviškų žurnalistikos studijų strateguotojai supras, kad gastronominė žurnalistika irgi yra žurnalistika. Svarbi ir ganėtinai pavojinga: viena tyčia ar netyčia blogai parašyta recenzija gali sužlugdyti virtuvės šefą, restoraną ir jo žmones. Šitai ramiai galiu teigti.