Tiesą pasakius, sunkiai įsivaizduoju veganinį Velykų margutį. Sako, jį galima sukonstruoti: tinka avokadai, juos tereikia įdaryti veganišku sūriu ir kitais augaliniais ingredientais. Ridenti jį irgi, matyt, įmanoma. Bet kaip susidaužti su stalo kaimyno margučiu?
Viena bloga veganė sako, kad ji – už Velykas be kiaušinių ir be Bažnyčios. Kita, šiek tiek geresnė veganė – už Velykas be kiaušinių, be Bažnyčios ir be Velykų. Ta prasme – be velykinių Kristaus prisikėlimo konceptų. Nes jie varginantys – tiek gastronomiškai, tiek ir intelektualia prasme. Įdomu tai, kad Velykas švenčiantys veganai deklaruoja ne velykinės puotos esmę ir ne margučius, o malonų bendravimą su artimais žmonėmis. Kyla klausimas: koks yra tokio malonaus bendravimo turinys? Ir kuo jis malonus? Ir kam išvis reikia Velykų be Velykų, – toks reiškinys trunka 365 dienas.
Anądien Romoje vienas dar tikintis veganas prie vegkapučino puodelio man prisipažino, kad tiki į Dievą, į Bažnyčią, bet be apaštalo Pauliaus. Esą šis – tryliktasis apaštalas veganizmo religijai yra ne apaštalas, o demonas. Piktasis mėsos valgymo propagandistas. Šventasis Paulius laiške korintiečiams aiškino: „Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami. Juk Viešpačiui priklauso žemė ir kas tik ant žemės“.
Britų rašytojas Tomas Standage'as tvirtina: „Jeigu žemdirbystė būtų išrasta šiandien, ji tikriausiai būtų uždrausta“. Kur tada dėtųsi mūsiškė bloga veganė ir šiek tiek geresnė?
Matote? Mano bendravardis apaštalas už tokias kalbas šiandien užsidirbtų. Gal tik feisbuke, bet užsidirbtų. Kita vertus, su Jėzaus pasija ir jo požiūriu į maistą irgi yra neaiškumų. Menkai tikėtina, kad Jėzus būtų buvęs vegetaras arba veganas. Paskutinės vakarienės terminologija nebuvo itin veganiška, netgi visai antiveganiška. Pakaks nueiti į bet kurią bažnyčią ir pasiklausyti eucharistijos ritualo. Apie duoną: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas.“ Apie vyną: „Imkite ir gerkite, tai yra mano kraujas.“
Šia, sakyčiau, normalia visavalgystės leksika duoną ir vyną Kristus perkeičia į savo kūną ir kraują.
O dar jeigu prisiminsime pirmąjį Dievo įsakymą, – pamenate: neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Veganizmas yra tokia maistinė (beveik) religija, kurios centre – ne žmogus, ne dievybė, o gyvūnas. Ir štai būtent Velykų proga turime mažytę, bet akivaizdžią prieštarą. Tarp šventės ir kiaušinio. Tarp kiaušinio ir tradicijos. Tarp tradicijos ir tikėjimo. Tarp tikėjimo ir netikėjimo. Tarp Velykų ir anti – velykų.
Šio teksto tema – anaiptol nėra veganų gyvenimo būdo ir maisto kritika. Taip, krikščioniškos tradicijos ir šventės jiems yra šiokia tokia problema. Kitaip tariant: tam tikra mūsų visuomenės dalis švenčių proga yra šiek tiek pasimetusi. Užuot pasidžiaugusi Velykų tradicijomis priversta konstruoti veganinį kiaušinį.
Nepaneigiama: veganizmo tikslai – kilnūs, utopijos – didingos. Gyvūnų kančia ir išnaudojimas yra labai negeras reiškinys. Bet aš kalbėčiau ne tik apie gyvūnų kančią. Reikėtų būti nuosekliems iki galo: kodėl nekalbame apie globalią žemės kančią? Sausros, potvyniai, pesticidai, dirvos alinimas – argi tai nerodo, kad žemė smarkiai kenčia (ir prie to šiek tiek prisideda veganiško maisto pramonė)? Ne veltui knygoje „Žmonijos mitybos istorija“ britų rašytojas Tomas Standage'as tvirtina: „Jeigu žemdirbystė būtų išrasta šiandien, ji tikriausiai būtų uždrausta“. Kur tada dėtųsi mūsiškė bloga veganė ir šiek tiek geresnė?
Na gerai, – palieku ramybėje iš avokadų sukonstruotus margučius ir jų valgytojus. Ir jų Velykas be Velykų.
Užuot žiūrėjęs į svetimą sojų ir seitanų daržą žiūrį į savąjį – visavalgišką santykį su tradicija, švente, užstale.
Yra trys svarbiausi liturginiai produktai, be kurių nebūtų nei Velykų, nei mums mielo margučių ridenimo. Be jų būtų Velykos be Bažnyčios, kaip sakė viena vidutiniškai bloga veganė. Mes galime tą trejybę ignoruoti visaip – agnostiškai, sovietiškai, veganiškai, bet, tarkime karalius Mindaugas prieš 764 metus pamąstė, pamąstė ir nusprendė tapti pateptuoju. Ir buvo pateptas ne taukais, ne sviestu, o krizma – alyvuogių aliejumi iškvėpintu balzaminėmis žolelėmis. Ir Lietuva nužygiavo į Vakarus. Ten, kur mes dabar esame.
Valgome duoną – aliejų, geriame vyną ir išliekame atsisukę į Vakarus. Atsisakome duonos – aliejaus – vyno liturginės triados, ir šiek tiek lieknėjame (galimas daiktas...), nuo kažko tolstame, kažką pamirštame, šį bei tą išjungiame.
Žodžiu, pirmasis liturginis produktas yra aliejus, nes vardas Kristus reiškia – pateptasis. Mes esame konfesinės – gastronominės pafrontės valstybė. Į vakarus aliejus visur yra tikėjimo, amžinumo simbolis, žodis, kuris netgi neindoeuropietiškoje vengrų kalboje yra „olaj“. Į rytus nuo mūsų prasideda „maslo“.
Tai, kad Lietuvos valstybė nebūtų gimusi be aliejaus nėra istorinis atsitiktinumas. Tai mūsų geopolitinės – kultūrinės orientacijos faktas. Atkreipiu dėmesį – tais laikais žodis „aliejus“ turėjo vienintelę reikšmę – alyvuogių aliejaus. Todėl šiandieninės vartotojų ir dietologų revizijos esą mūsų – lietuvių kepenims labiau tinka linų sėmenų, rapsų, kokosų aliejai yra toks pats veganizmas kaip ir margutis iš avokadų.
Antrasis trejybės produktas – duona. Tas labiausiai mitybininkų ir kūno liesintojų keiktas produktas. Tas, kurio reikia atsisakyti, jeigu valgai šiuolaikiškai ir seki paskui šviežiausias dietas. Tas dietininkų pajuokos objektas, prakeiktųjų angliavandenių koncentratas, kuriam netyčia nukritus ant žemės reikėdavo jį pabučiuoti, o dabar nebereikia. Daugybės karų, legendų, prietarų objektas. Mes – 4,5 G pažangiojo ryšio liaudis prietarais juk netikime, – kaip galėtume tikėti? Ypač nelabai moderniais duonos prietarais.
Trečiasis liturginis produktas yra vynas. Tai, apie ką pas mus nebegalima rašyti. Tai, ko nerekomenduojama aptarti pasitelkiant daugiau ar mažiau kultūrišką tekstą. Tai, kas užtraukia baudą. Tai, kas prilyginama padugnėms rūpima chemine formule – alkoholiui. Tai, kuo žmonės supriešinami, nors J.K. įsivaizdavo, kad vynas subendrins, o ne supriešins. Tai, ką siekiama sektantizuoti – na, jūs ten, vyno šviesuoliai – ragaukite pasislėpę pogrindyje.
Man patiko monsinjoro Francesco Follo, nuolatinio Šventojo Sosto stebėtojo prie UNESCO Paryžiuje mintis: „Tikėjimas – kaip valgymas ir gėrimas. Tikėti – tai kažkas labai konkretaus: valgyti. Valgymas ir gėrimas yra paprastas veiksmas, kasdienis, gyvybiškas. Valgymas yra dieviškas gyvybės arba mirties klausimas“.
Valgome duoną – aliejų, geriame vyną ir išliekame atsisukę į Vakarus. Atsisakome duonos – aliejaus – vyno liturginės triados, ir šiek tiek lieknėjame (galimas daiktas...), nuo kažko tolstame, kažką pamirštame, šį bei tą išjungiame. Palaukite, be apie ką mes čia šnekame? Apie Velykas be margučių, be liturginės maisto triados, be dar kažko?
Linkiu, kad Velykos netaptų dar vienu majonezo festivaliu.
Tvirtų kiaušinių!
