Aš pats ją praktikuoju porą kartų per metus. Kai kas reguliariai eina pasidaryti žarnyno dušą, o aš sėdu ant trash food. Kažkas sistemingai valosi nuo angliavandenių, o man rūpi trumpam išsivaduoti nuo teisingos mitybos. Vitaminai A ir E, skaidulos, antioksidantai, pilno grūdo ir be glitimo istorijos – sudie! Trumpam – nuo kito pirmadienio vienai savaitei pasistengsiu sulaužyti visas taisykles.
Skaitytojai gal netiki. Gastronomijos apžvalgininkas kas savaitę pasakojantis apie teisingą maistą pereina prie visiškai neteisingo? Kaip čia taip? Kam reikia mitybinio chuliganizmo? Atsakau: pirmiausiai todėl, kad gyventi be nuodėmių – ypač mitybinių yra grynas liūdesys. Arba bent jau nuobodulys. Išpažinties nereikia, jeigu nėra nuodėmės. Bet anksčiau ar vėliau paaiškėja: išpažinties vis tiek reikia, – bent porą kartų per metus. Nėra valstybės be kalėjimo, be teismo ir be bausmės. Daboklė yra netgi Šventajame Apaštalų Soste, ir ji netgi ne visada būna tuščia. Nė vienas netapo someljė nepauostęs kamščiu trenkiančio vyno. Taigi: neparagavęs prasto maisto netapsi maisto žinovu. Visą gyvenimą mitęs taisyklėmis nežinosi koks klaidos skonis.
Pereiti blogo maisto pragarą, o paskui susikurti racionalią schemą, paaiškinančią blogo maisto kilmę, skonio savybes, tas vietas, kuriose jis slepiasi, tas formas, kuriomis maskuojasi yra labai naudingas dalykas.
Blogo maisto savaitė išvalo nuo maistinio snobizmo. Nuo pasipūtėliško įsivaizdavimo, kad pasaulis valgo sveikai ir teisingai, o tu žygiuoju greta, neatsilikdamas. Kita vertus, tikras gurmė tuo ir skiriasi nuo eilinio valgytojo: jis pasiruošęs. Jis pažįsta blogo maisto skonį. Jis nuolat ruošiasi blogo maisto pasalai. Nesislapsto visą gyvenimą gurmė maisto butikuose.
Šio teksto misija – pabrėžti blogo maisto svarbą. Blogas maistas yra visur ir visada. Jis tyko pakelės užkandinėse ir aukščiausią reitingą pasiekusiame restorane. Milijonierių valgomajame ir kuklioje daugiabučio virtuvėje. Visi šio pasaulio valgantieji turi asmenišką blogo maisto viziją. Tai reiškia, kad planetoje egzistuoja milijardai blogo maisto vizijų. Ją turi netgi tie, kurie neišeina iš kebabinių ir maitinasi picomis į namus. Netgi paties pigiausio mėsainio, pigiausios dešros ir palmių aliejumi pagardintų sūrelių vartotojas susidėlioja savitą blogo maisto sampratą. Ir ją reguliariai skelbia pasauliui Taigi: ar gali jos neturėti tikras gurmė? Negali.
Pereiti blogo maisto pragarą, o paskui susikurti racionalią schemą, paaiškinančią blogo maisto kilmę, skonio savybes, tas vietas, kuriose jis slepiasi, tas formas, kuriomis maskuojasi yra labai naudingas dalykas. Iš asmeninės patirties: iki pilnametystės maitintas mamos namų restorane nuėjau pietauti į “visuomeninį”. Vienos labai senos akademinio mokslo įstaigos valgyklos meniu šokiravo. Šis įvykis – blogo maisto šokas yra stebėtinai vertinga patirtis. Per trumpą laiką pavyko gauti daug jutiminės informacijos apie siaubingai paruoštus patiekalus. Valgęs su meile pagamintą mamos maistą paragavau „visuomeninio“. Vien ką reiškė silkės užpiltos baisiame aliejuje keptais svogūnais ir siaubingai rūgščiu pomidorų padažu užsigėrimas tirštu, saldžiu kompotu. „Gelbėkite!” – norėjosi rėkti. „Man ist was Mann isst” – žmogus yra tai, ką žmogus valgo. Barzdočiaus Feuerbacho dvasia sėdėjo šalia manęs ir tyliai juokėsi.
Gerai. Pafilosofavome ir užteks. Ar mūsų gastronominėje dabartyje yra blogo maisto, blogų skysčių? Ar tie dalykai kažkur labai toli slepiasi? Ne. Jie šalia mūsų. Dažniausiai apatinėse lentynose. Aš niekada negalvojau, kad susidursiu su sovietinio limonado šmėkla. Su reliktu, kuris vadinasi „Diušės“. Toks fainas gėrimukas, sukurtas 1961 – aisiais, kai manęs ir daugumos jūsų nebuvo, bet „Diušes“ jau gėrė dėdės ir dėdienės tiesę kelią į brandų socializmą. Na, paskui yra XXI amžiaus vaikučiams pagazuotas ir suaromatizuotas „Buratinas“. Su cukrais ir saldikliu. Gliukozės ir fruktozės sirupu. Aš jį gėriau dvi dienas tris kartus pert dieną. Pabandykite. Paskui pasimatuokite cukraus kreives, gliukozės kiekius.
Štai kodėl nemažai Lietuvos žmonių niekina makaronus. Jie siaubingi.
Tais buratinais užgerti derėtų mėsytę. Ji į labai spalvotą blizgų popieriuką suvyniota – tarsi mados žurnalas. Mėsytė – su 9 „E“ ir moteriškės su skarele portretu. Moteriškė tokia – oho: ryžtingas, kupinas žinojimo žvilgsnis nukreiptas kažkur ten – į ateitį. Nors kažin ar tokio amžiaus moterys vis dar puošia plaukus tokiomis skarelėmis. Gal kažkur Altajaus krašte. Na, bet paragauti reikia. Kad žinočiau, kokia gali būti mėsa. Galų gale tie 9 „E“ nėra kenksmingi, nes dar nė vienas nenumirė. Tai ir aš nemirsiu. Kitai blogo maisto dietos savaitei paieškosiu mėsytės su 11 „E“. Nes juk nebūna 9 be 11.
Toliau: gimtinės auksas ant mano stalo. Makaronai „premium“ (taip parašyta). Iš aukščiausios rūšies kvietinių (irgi parašyta). Virti galima 6 minutes, bet galima ir 9. Kas paskui iš tos aukščiausios rūšies premium gaunasi – sunku pasakyti. Aš viriau 6 – kaip nurodyta. Ir pagalvojau: štai kodėl nemažai Lietuvos žmonių niekina makaronus. Jie siaubingi. Galite pilti trumų aliejų, gardinti 300 mėnesių brandintu kietuoju. Įvairūs gali būti receptiniai variantai, bet rezultatas manau bus tas pats. Jis tikrai nesivadina „spaghetti“. Todėl šito žodžio nereikėtų. Bet jis pakuotėje yra. Žiba kaip auksas, kurį vešiuos į Italiją, kad žmonės žinotų, kokie gali būti „spaghetti“.
Ilgai mąsčiau kuo dar save pradžiuginti. Renkuosi „Statybininkų stiprumą“ ir šoferio zakuskę (čia perteikiu to daikto transkripciją iš užsienio kalbos, ji etiketėje yra). Jeigu parašyčiau, kad statybininkai ir vairuotojai valgo triušieną tai būtų melas. Ar gali statybininkas ir dar stiprus valgyti triušieną? Ne. Patys žinote, ką jis valgo. Rekomenduoju visiems tiems, kurie gyvena iš klaviatūros maigymo: paragaukite. Žinosite, ką valgo žmonės statybose. Laukiu, kol atsiras kitų profesijų atstovams rekomenduota mityba: ministro užkandukai, patarėjo paštetas, žurnalisto salota ir t.t. Apskritai, šis maisto skirstymas pagal profsąjungas Lietuvos nepriklausomybės jubiliejaus išvakarėse man yra kraupus. Tie stilizuoti tipai nulipo nuo Vilniaus tilto. Bet liko konservuose. Back in The USSR.
Atvykau iš Italijos į Lietuvą paragauti mocarelos. Nutariau, kad geriausia bus ne buivolių pieno, o citrininė. Sakote, kad tokios nebūna. Nematėte? Negali būti: pilni šaldytuvai citrinos rūgštimi sutrauktos mocarelos. Citrinų nesimato, bet skonis įdomus. Jeigu lieptų užsimerkti, paragauti ir paklaustų, kas čia per sūris, – turbūt neatsakyčiau.
Na, nebent pagardinčiau tuos sūrius – ne sūrius alyvuogių aliejumi, kurio etiketė parašyta: N. 1 Italijoje. Super. Galėtų būti kuklesni tie italai. Galėtų būti bent N. 2 Italijoje. Nes ten apačioje aiškiai parašyta (angliškai) išspaustas kažkur. Gal Lietuvoje, gal Latvijoje. Aišku tik tiek, kad Europos Sąjungos platybėse.
Prasto maisto dieta yra skausminga, bet labai naudinga, nuostabi gastronominė edukacija. Svarbu apskaičiuoti organizmo ir skonio receptorių galimybes ir pirmyn. Gero apetito šįsyk nelinkėsiu.
