Apie tai kiekvienąsyk galvoju Romoje mokėdamas už espreso puodelį 0,80 arba 0,90 euro. Na ir vis tik, – kaip gali būti: PVM Italijoje yra vienu procentiniu punktu aukštesnis, mokestinių prievolių presingas – 13–14 procentų aršesnis, valandinis atlyginimas (pagal Eurostatą) – 4 kartus didesnis, o štai kavos puodelis bare – nuo 70 iki 100 proc. pigesnis? Gal Italijoje vyriausybė kavos vartojimą remia subsidijomis?
Jeigu tokį klausimą užduočiau pirmajame mano daugiabučio aukšte įsikūrusio baro savininkui Cristiano, jis daugiau su manimi nekalbėtų. Pasiųstų į tokią gana specifinę vietą, kuri prasideda raidėmis „va...“ Gero „Danesi“ espreso puodelis pas jį kainuoja 80 centų. Tiek kainavo prieš trejus metus, kai čia atsikraustėme. Ir tiek dar ilgai, matyt, kainuos, – bent jau pats Cristiano taip galvoja.
Kitoje gatvės pusėje, lygiai 50 metrų atstumu yra baras „Due Scalini“. Čia „Illy“ kava kainuoja šiek tiek brangiau, puodelis – 90 centų. Kituose baruose – mažiau žinomų skrudintojų kavos, bet niekur nesiekia vieno euro. Ir tada mane suėmė smalsumas: kokia iš tiesų yra vieno espreso puodelio savikaina? Kiek iš vieno puodelio kavos uždirba Cristiano ir jo kavos verslo bendražygiai?
Italijos viešojo maitinimo įmonių federacijos FIPE duomenimis, 1 puodelio savikaina žalios kavos gamintojui yra maždaug 0,02–0,03 euro. Skrudintojas ją kilsteli devynis kartus iki 0,14–0,16 euro. Brangesnė, garsaus skrudintojo prekės ženklo kava baro savininkui atsieis 0,19–0,20 euro. Baras galutiniam vartotojui puodelį parduoda už 0,90 euro, ir tokiu būdu savikaina didėja dar 5–6 kartus.
Perskaičiuokime litrais ir turėsime jau nebemažus skaičius: 1 litro espreso kaina – 26 eurai (tai čia – Romoje, o pas mus – apie 50 eurų).
Atrodytų, – 90 centų, vienas euras ar pusantro – anokie čia pinigai. Sumokėjai ir išgėrei. Tačiau šie, regis, maži skaičiai kukliai atrodo tol, kol neįsigilini.
Kavos gėrimas bare iš tikrųjų yra velniškai brangus malonumas: 8 gramai maltos kavos tampa 30 mililitrų kavos puodeliu. Perskaičiuokime litrais ir turėsime jau nebemažus skaičius: 1 litro espreso kaina – 26 eurai (tai čia – Romoje, o pas mus – apie 50 eurų).
Italijos barai per metus padaro 6 milijardus kavos puodelių. Nesunku suskaičiuoti, kad tokia žmonių meilė kavai generuoja maždaug 6 milijardų eurų vertę. Ši milijardų upė – srauni, bet kavos fanai joje nenuskęsta. Ir tai yra didysis Italijos kavos paradoksas: nuo 2008 iki 2016 metų vidutinė vieno puodelio kaina didėjo tik 13 procentų arba maždaug 11–12 centų. Didėjo saikingai, tiek, kiek didėjo žaliavos, elektros energijos, pervežimų kainos.
Ši milijardų upė – srauni, bet kavos fanai joje nenuskęsta.
Ką tai reiškia? Meilė kavai, barui, pusryčių tradicijoms negęsta, nes barų lankytojai net per didžiąją ekonominę krizę liko lojalūs savo barui ir savo kavai. Štai ką visa tai reiškia.
Mano bičiulis Cristiano puikiai žino, kad pakėlęs kavos kainą 20 centų praras klientą. Klientas nueis į kitą gatvės pusę, į barą, kuris nutolęs 50 metrų atstumu. O toliau, 100 metrų atstumu, yra du barai, nutolę vienas nuo kito per 40 metrų. Žygiuoju per savo kvartalą Romoje keturių gatvių perimetru ir skaičiuoju: vienas, du, trys, keturi... Iš viso jame yra 12 kavos barų. Konkurencija – milžiniška.
Ir kas įdomiausia – kiekvienas baras – tai žmogus. Barista, kurio vardą žino jo klientas. Kreipiasi į jį vardu ir net nesako, kokios kavos jis pageidauja, nes barista ir taip žino viską apie savo klientą.
Šiame kvartale, gretimame kvartale, daugelyje kitų Romos kvartalų yra labai daug kavos aromato, miestas tiesiog persisunkęs juo. Tačiau sklinda jis iš šimtų, iš tūkstančių mažų kavos šventyklų. Italijoje iš viso yra 130 tūkstančių barų. Šioje šalyje klesti kavos barų nepriklausomybė. Kaip kas išmano, kaip sugeba, taip ir daro.
Kavos baro savininko gyvenimas – ne pasaka. Darbo diena prasideda penktą arba šeštą ryto, baigiasi vakare. Nėra švenčių, išskyrus tris svarbiausias – Kalėdas, Naujuosius ir Velykų antrąją dieną. Išeiginė – viena. Atostogos – dvi rugpjūčio savaitės.
„Nuo parduoto už 80–90 centų kavos puodelio lieka 15–20 centų pelno. Tenka suktis iš visų jėgų. Per dieną būtina parduoti mažiausiai 300 kavos puodelių, kitaip – pražūtis“, – pasakoja man daugmaž tą pačią istoriją kvartalo barų savininkai.
Anądien netoli San Giovanni in Laterano katedros užsukau į barą puodelio espreso. Miniatiūrinis, kokie 20 kvadratinių metrų, kavos skrudintojas menkai Romoje girdėtas – „Moreno“ iš Neapolio. Espreso puodelis – 90 centų. Kas įskaičiuota į šią kainą? Papildomos paslaugos. Kokios? Surašyta ant lentos: mineralinis vanduo, dienraščių skaitymas, moralinis palaikymas, psichologinė pagalba, pokalbiai, informacija apie miesto viešąjį transportą, informacija apie kvartalo gatves. Ir taip toliau...
Romoje kavos pasaulį valdo tūkstančiai mažų asmenybių, kurios į kavos kainą įskaičiavo pokalbius su savo klientais. Pokalbius apie kavą, apie sportą, apie gyvenimą, apie miestą, apie politiką, apie kasdienybės džiaugsmą ir skausmą. Nes kava yra ne tik kofeinas, ne tik pupelės, ne tik aromato ir skonio „flavour“. Kava yra bendravimas. Nėra bendravimo – ir kavos nebereikia.
Mūsiškį kavos pasaulį valdo keletas kavos tinklų. Jie žino, kodėl kava Lietuvoje privalo būti kone dvigubai brangesnė negu Italijoje. Nuoširdų bendravimą su klientu jie pakeitė kavos elitinimo strategija ir gluminančia kavos įvairove. 10 kavos paruošimo būdų, 30 kavos rūšių, visas kavos pasaulis, oho, – ir eilinis kavos žmogus susigūžta. Jie pastatė kavos aparatus taip, kad stūksotų kaip natūralios užtvaros tarp kliento ir baristos. Jie įskaičiavo į espreso kainą vietą pačiame prekybos centro centre.
Šio bei to gal ir neįskaičiavo. Neįskaičiavo bendravimo malonumo. Didžiajame nedidelės šalies kavos versle tai atrodo kaip nereikšminga smulkmena.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Ministre B.Markauskai, juk jūs nebijote piktžolių, tiesa?
