Praėjusią savaitę visas maisto pasaulis važiavo į Turiną, į gastronomijos ideologų, maisto gamintojų, virtuvės šefų suvažiavimą, kurį kas dveji metai šaukia judėjimas „Slow Food“. Labai margas ir labai sudėtingas, bet svarbus renginys, kuriame žmonės ragauji, analizuoja, mokosi, ginčijasi maisto tema.
Pasauliniame „Skonio salone“ gali susitikti virtuvės šefą iš Senegalo Pierre Thiamą – dėl jo Niujorkas dabar iš proto kraustosi. Bet gali nueiti padiskutuoti ir su Ferranu Adria – molekulinės virtuvės tėvu iš Katalonijos. Gali paragauti vieną iš 200 herojiškosios vynininkystės vynų ir sužinoti, kodėl jis priskiriamas herojiškiems. Arba nueiti pas ukrainiečius, kurie atvežė vegetariškų barščių – be baltymų konceptą. O gal – užsukti į Latvijos kampelį, paragauti džiovintų mėlynių arba rabarbarų.
Į Turino „Skonio saloną“ šįmet atvažiavo 7000 maisto žmonių iš 150 valstybių, jį nušvietė 892 žurnalistai iš 53 šalių. Kiek iš viso buvo lankytojų, ragautojų, smalsuolių – kas ten žino. Vis tik svarbiausias šio gastronomijos superforumo tikslas yra ne vien ragavimas, valgymas ir gėrimas. Ne. „Slow Food“ – lėtas maistas nėra gurmė sambūris, nors gimė kaip aistringa, intelektuali priešprieša „fast food“ – greitajam maistui.
Šiandien lėtas maistas bando atspėti, kas atsitiks su mumis artimiausiu metu. O atsitiks tai, ką mums ruošia maisto pramonė ir intensyvus žemės ūkis, nes buvome ir esame, ir, matyt, dar ilgai būsime tai, ką valgome. Lėtas maistas bando brėžti ateities mitybos strategiją, pagrindines maisto pokyčių kryptis.
Todėl verta pasitikrinti: kurioje šio nenumaldomo proceso vietoje esame mes? Ar globalios lėto maisto diskusijų temos yra ir mūsų pokalbių, ginčų temos, mūsų valstybės institucijų įžvalgos? Ar mes esame pasaulyje? Ar patogiame, gintariniame kamputyje, kuriame audra retkarčiais išverčia porą medžių?
O gal mes įsivaizduojame, kad krevečių prie alaus lukštenimas niekaip nėra susijęs su globaliais pokyčiais, kurie anksčiau ar vėliau pasibels ir į mūsų duris, tik kol kas neaišku kokia forma?
Ar mes suprantame, kad tie, regis, visiškai paprasti, kasdieniški veiksmai – nueiti į parduotuvę, nusipirkti mėsos arba avokadų, arba krapų yra vienas mažas žingsnis, kurį pakartojus šimtą kartų ir padauginus iš šimto milijonų to paties veiksmo dalyvių turėsime sraunią pokyčių upę, tekančią į audringą pokyčių okeaną?
XII -ojo „Slow Food“ suvažiavimo pagrindinė tema buvo ši: „Food for Change“ – pokyčių maistas. Todėl aš peržvelgsiu „Lėto maisto“ stratego Carlo Petrini išvardintus aktualijų punktus, o jūs, prašau, lenkite pirštus, kuris iš jų yra mums svarbus.
-
Masinis tipiško maisto ir produktų įvairovės nykimas. Ar kas nors skaičiavo, kiek prieš 100, prieš 50 metų Lietuvoje buvo maistinių augalų, gyvulių, paukščių rūšių ir kiek jų yra dabar? Kas nors skaičiavo, kiek išnyko patiekalų, sūrių, prieskonių, daržovių? Tai mums svarbi tema ar ne?
-
„Valgymas yra agrarinis, žemės ūkio veiksmas“, – sako C.Petrini. O gal vis tik valgymas yra pramoninis veiksmas, kurio rezultatas – neįtikėtina maisto gamybos koncentracija keleto bendrovių, keleto asmenų rankose. Ar šia tema pas mus kalbama?
-
Klimato kaita akivaizdi tik tada, kai atūžia uraganas. Įvairių maistinių kultūrų nykimas arba svetimų kultūrų invazija yra mažiau matomas procesas. Tarkime, Pietų Italijoje vietoje alyvmedžių ir vynmedžių ketinama auginti avokadus ir mangus. Mūsų sodams ir daržams tai negresia? Ar mums tai įdomu?
-
Gilus maisto pažinimas iki šiol lieka elitine laisvalaikio forma netgi tradiciškai maistui dėmesingose Pietų Europos šalyse. Tuo sėkmingai naudojasi maisto pramonė ir stambieji maisto prekybos žaidėjai. Tai mūsų ar nelabai mūsų problema?
-
„Slow Food“ stiliaus maisto edukacija yra lėtas, sudėtingas, brangus, bet vienintelis teisingas būdas ugdyti atsakingą, išmanų, kultūringą valgytoją. Kas ir kur pas mus užsiima maisto edukacija?
Užlenkėte pirštus? Susidarėte vaizdą, – kurie yra mūsų žemės reikalai, o kurie – Ekvadoro krevečių augintojų?
„Lėto maisto“ judėjimas ir „Skonio salonas“ yra unikalios maisto politikos, maisto tendencijų prognozavimo ir analizės arenos, kurios vis labai domina senąjį ir naująjį pasaulį, bet iki šiol visiškai nedomino Lietuvos. Teksto pradžioje užsiminiau: netgi latviai turėjo ką pasakyti Turine. Mes – ne.
Ir štai – sensacija, apie kurią kažkodėl nepranešė Lietuvos žiniasklaida: į „Slow Food“ sceną užlipo ir greta judėjimo įkūrėjo Carlo Petrini atsistojo lietuvis. Ir jis pasakė kalbą. Ir savo kalboje jis pabrėžė štai ką: „Rinktis iš dviejų dalykų – „fast food“ ir „slow food“ yra mūsų pasirinkimas, etikos ir tvarumo pasirinkimas“. Ir dar jis pasakė: „Carlo Petrini yra geriausias „slow food“ mokytojas“.
Bravo! Aplodismentai! Ilgi ir gal netgi atsistojus. Kas buvo tas lietuvis, kuris pirmasis praėjus 32 metams po „Slow Food“ įkūrimo pagaliau pastebėjo ir netgi pagyrė maisto pasaulį vairuojantį judėjimą? Atsakysiu: šis lietuvis atvyko ne iš Vilniaus, o iš Briuselio. Tai buvo Europos sveikatos ir maisto saugos komisaras Vytenis Andriukaitis. Jis tyliai, be triukšmo, tautiečiams nesigirdamas atvyko į Turiną ir perkirpo pasaulinio „Skonio salono“ juostelę.
Plius dar patvirtino, kad „slow“ yra geriau nei „fast“. Nesiginčysiu. V.Andriukaitis Turine kalbėjo apie išmetamą maistą ir apie antibiotikus gyvulininkystėje. Aplankė katedrą, kurioje saugoma Turino drobulė (amen).
O juk lietuviškųjų maisto saugos, maisto draudimų, maisto edukacijos skandalų įkarštyje buvau netgi pamiršęs, kad ten – Briuselyje turime ne šiaip aukšto lygio funkcionierių, o patį pačiausią Europos sveikatos ir maisto saugos strategą. Nors kažkur giliai širdyje gal ir spurdėjo viltis, kad MŪSŲ eurokomisaras „duos malkų“ iš savo aukštos EK varpinės mūsiškiams margarino lobistams. Nežinau ar davė...
Bet vis tiek gerai. Geriau negu nieko. Pasirodo, jis – komisaras prijaučia lėtam maistui.
