Taigi, nuėjau į mokyklą, kietai sučiaupiau lūpas ir nutaisęs dėdės iš ministerijos veido išraišką pasakiau: ei, vaikai, liaukitės gėrę gazirovkes, žiaumoję marsus ir kabinę šaukštais nutelą. Nurodžiau nenorėti picų bei kebabų, neprašyti saldainių iš Kalėdų senolio.
Ir ką? Vaikinai ėmė trypti kojomis, o mergičkos parodė vidurinį, geliniu violetu papuoštą pirštą. Paskui vienas paklausė: o ką – ir seksu negalima užsiiminėti, tamsta atseit mokytojau? Būtent taip ir paklausė, nes kaip aiškėja iš neseniai atliktos apklausos rezultatų maždaug trečdalis devintokų tai jau daro...
Man pasidarė baisu. Supratau, kad esu nušvilptas, commedia finita.
Laimei, tai buvo siaubingas sapnas. Visų tų nesąmonių aš nesakiau. Prisiminiau ta proga vieną apmaudų pralaimėjimą. Kaip prieš keletą metų ėmiausi daryti tvarką šeimos racione ir nutaisęs nelabai soft išraišką nutariau pažaboti koka kolos vartojimą. Pasakiau dukrai: draudžiu! Kitą dieną ir visą mėnesį kartojau tą pačią litaniją: draudžiu, draudžiu, draudžiu! Bet vėliau netyčia užtikau savo angelą kioske perkantį skardinę gazuotos draudimų esencijos ir supratau: padre, tėvuk, – šis mūšis pralaimėtas.
Todėl mokyklose Vilniuje kalbėjau gudriai. Kalbėjau maždaug taip: mieli bičiuliai, šiandien mokysime skonio! Žinote, kas yra skonis? Taip, mielieji, tai tas reikalas, kai vienas kapoja balandėlius su grietine ir sako „man skanu“, o kitas nepritaria, nes jam skanu aštuonkojai su antiena. Tada įsiterpia trečias – protingas ir pasako milijono vertės išmintį: „O juk dėl skonio nesiginčijama“. Ir viskas. Ir visos tolimesnės diskusijos baigtos. Galima ginčytis dėl gigabaitų aifonuose ir samsunguose, galima ginčytis dėl naikės ar adidasų patogumo, bet skonio reikalus paliekame dėdėms iš ministerijos: jie pasakys, kas skanu.
Mielieji, nesustokite ties svarbių atradimų pasaulio prieangio. Neblokuokite skonio, kaip blokuojate nuobodžius tipus FB. Aš jums priminsiu štai ką: kiekvienas mūsų pasauliui suvokti turi penkis instrumentus, penkis pojūčius: regėjimą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Tik penkis! Bet naudoja tris, ketvirtąjį retsykiais, o į penktąjį nusispjauna.
Kas atsitiks, jeigu neteksime regėjimo? Gyvensime tamsoje, negalėsime orientuotis erdvėje. Kas bus, jeigu neteksime klausos? Liksime tyloje, negirdėsime ne tik Chart TOP 100, neišgirsime kai kažkas pasakys „aš tave myliu“. O koks gyvenimas be uoslės? Kai nebegali džiaugtis kvepalų Versace „Eros“ arba žydinčių vyšnių aromatais? Lytėjimas? Įsivaizduokite, jog negalite paliesti mamos veido, merginos plaukų, lininės staltiesės!
Dabar pakalbėkime apie penktąjį pojūtį – apie skonį. Tarkime, nebejaučiame skonio ir kaip tada gyvename? Ką prarandame? Prarandame labai daug. Ir nors visi aplink tauškia, kad dėl skonio nesiginčijama, kad pernelyg kalbėti apie maistą yra snobiškas reikalas, jūs neskubėkite tikėti! Neturintys skonio neturi galimybės rinktis maisto, nes visas maistas jiems tėra dyzelinas, energija. Nesuvokiantys skonio negali gauti reikalingos informacijos apie maistą, todėl tokius beskonius besmegenius labai mėgsta kai kurie prekybos tinklai, nes gali parduoti bet ką, – juk viskas vienodai skanu.
Ir galų gale, skonis yra malonumas. Malonumas yra gyvenimo kokybė! Netikėkite tais niurzgaliais, kurie kasdien šnypščia, kad malonumai yra negerai, kad yra tik pareigos, prievolės, taisyklės, tiesus, visiems privalomas galvojimas, o malonumai esą verčia išsukti iš asfaltuotos įsipareigojimų magistralės.
Žinoma, geras filmas taip pat yra malonumas, romanas, džiazo standartai, Hendelio opera, Vilniaus baroko architektūros išraitymai – visi tie dalykai teikia fantastiškų išgyvenimų. Ir vis tik netikėkite tais, kurie garbina tapybą ir tuo pat metu niekina skonio malonumus. Tai neteisingas požiūris ir aš jums paaiškinsiu kodėl.
Vienam klausytojui Hendelio muzika teikia beprotišką malonumą, o kitam sudėtingi šio kompozitoriaus kūriniai sukels žiovulį. Vienam ragautojui brandintas avies pieno sūris bus nuostabus, o kitam – pasibjaurėtinas. Kodėl? Atsakymas: baroko operos muzika teikia malonumą ją suprantančiam, išsilavinusiam klausytojui, o popso vartotojui – ji neprieinama. Lygiai taip brandintas pecorino bus nuostabus išlavinto skonio valgytojui, o sūrio lazdelių plėšytojui tai bus kankinanti smarvė ir tiek.
Bičiuliai! Ne viskas taip sudėtinga kaip galėtų pasirodyti. Atlikime mažą sensorinės gimnastikos eksperimentą. Užmerkite akis, aš pasakysiu maisto produkto pavadinimą, o jūs įsivaizduokite, kad turite jį burnoje. Pradedame? Pirmyn: užsimerkite, aš sakau: „pieniškas šokoladas!” Puiku, pavalgėme mintyse šokolado. Dabar vėl užsimerkime ir aš jums sakau: „citrina!“ Ačiū, galite atsimerkti.
Ką aš mačiau? Mačiau kaip keitėsi jūsų veidų išraiška, kai jūs mintyse „valgėte“ tuos du maisto produktus. Įsivaizduodami šokoladą jūs palaimingai šypsojotės. Išgirdę apie citriną beveik visi rūgščiai tampėte lūpas. Jeigu aš jums liepčiau užsimerkti ir ištarčiau „tartufo di Pizzo“ jūs niekaip nesureaguotumėte, nors tai yra fantastiško skonio kalabrietiški ledai su šokolado įdaru. Nesureaguotumėte, nes jūsų atmintyje nėra šio skonio failo.
Darome išvadas? Darome... Skonio galima išmokti. Ir reikia išmokti. Ar jums šiandien skanios šviežios austrės, pakelkite ranką. Ranką kelia mokytojos, o mokiniai – ne. Ką tai reiškia? Kad mokytojos išmoko austrės skonio pamoką, galimas daiktas ir jūs ją išmoksite, ir jeigu susitiktume šioje klasėje po 20 metų daugelis jūsų keltų ranką ir garbintų austres.
Kaip išmokti skonio? Tai labai svarbus klausimas, į jį nėra atsakymo, jeigu klausysite tų, kurie bamba jums už nugaros, kad skonio mokymasis yra visiškai nevertinga veikla.
Mielieji, skonio pradžiamokslį – tą, kurio mokykloje nemoko, išeisime per keletą minučių dabar – klasėje. Padarykime štai ką: iškiškite visi liežuvius! Visi juos turi ir visų liežuviai sukonstruoti vienodai. Tai galingi, supergreiti skonio kompiuteriai, kurie akimirksniu – per vieną dešimtąją sekundės apdoroja tūkstančių skonio receptorių suteiktą informaciją ir nusiunčia ją į kitą kompiuterį – į smegenis. O ten? Ten atsitinka štai kas: vienų kompiuteriai priima liežuvio suteiktą skonio informaciją, o kitų – ne.
Pabandykime atkoduoti liežuvio teikiamą skonio informaciją: liežuvio galiukas jaučia saldumą. Liežuvio priekiniai šonai jaučia sūrumą, vidiniai šonai – rūgštumą, liežuvio nugarėlė – kartumą. Bičiuliai! Dabar jūs geriau suprantate, ką jums sako jūsų liežuvis. Dabar jūs patys toliau eisite skonio mokslus!
Xxx
Paskui mes drauge ragavome gerą ir prastą alyvuogių aliejų ir beveik spėjome per 45 minutes suprasti kitą svarbų dalyką: kartais „neskanūs“ dalykai yra visai skanūs, netgi jeigu jie kartūs. Ir jie netgi yra palankūs mūsų sveikatai. Šitai pasakiau labai ramiai, nedaužydamas kumščiu į stalą. Nes taip jau yra: pradėk devintokams laikyti sveiko maisto mišias ir sulauksi vidurinio piršto.
